Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Didysis Butėnų kaimas po 1912 metais įvykdyto išskirstymo į vienkiemius tarsi išsibarstė, išsiskirstė į atskirus kaimelius, atskiras vienkiemių kupetas, pakraštėlius, iš kurių į senąją kaimavietę, senąją „ūlyčią“ retai kas beužsukdavo. Pačiame kaimo pakraštėlyje, tarp miškų, raistų, kairiajame Vosintos upelės krante vienas netoli kito gyvavo Ažusienis – du iki šių laikų neišlikę vienkiemiai – Janulių ir Šaučiūnų gyvenimai.

Gamtos dvasia ir upelio
stebuklas

Kažkaip keistai atsitiko su jų valdoma žeme –  keliuose laukuose ji tebebuvo rėžiuose, rėžiais buvo sudalinti ir miškai. Paslaptingos, senais ir vaizduotę žadinančiais vardais bylojantys miškeliai, laukai, paupeliai, paežerys. Čia  Liesvinčiavietė – neatmenamais laikais, gal dar grafų Marikonių eigulį, miškų prižiūrėtoją gyvenus primenanti, joje buvusi tokia šviesi, taisyklingų  formų pieva, o miškelyje nuostabūs bruknynai – čia pauogauti net Svėdasų žydai suvažiuodavo. Drėgna, baugia dauba išsitiesęs Dubaraistis, Užnugarės laukas Šlapiašilio link, Degučpuodis – vieta su apskritos duobės, kurioje Adolfas Janulis degutą degdavo, likučiais. Paslaptingasis Aklaežeris, nedidelis pelkynų apsuptas ežerėlis ir raistai su linguojančiomis samanomis ir šiokia tokia žole. Ją nupjovę rezginėmis ten kur sausiau ištempdavo, o beganant kartais karvė iki pat pilvo per linguojančią plutą įlūždavo. Tekdavo sutelkti kelis vyrus, kad išvaduoti. Daug šviesaus miško – didelės pušys, šen ten eglės, baltakamieniai beržai, melsvi alksnynai. O didžiausiais stebuklas – upelis, Vosinta vadinamas. Platus slėnis, vingiais, duburiais, seklumėlėmis, sraunumėlėmis, iš tolimo ežero Šventosios link sruvanti srovė. Skaidri – visur matyti dugnas, vagoje įstrigę akmenys ir žuvys.  Jas gaudydavo ir bučiais, ir tinkleliais, ir pavasariop per nerštus žeberklais badydavo.
Kartą Sausalaukės, ano kranto gyventojai Gavenavičiai prie upelio buvojo – ji velėjo, o jis žvalgėsi. Ir pamatė labai didelę žuvį priplaukusią ir už akmens prisiglaudusią. Sugriebė lieptelio lentą ir taip taikliai ir stipriai kirto, kad didžuvė pritrenkta į paviršių išvirto, o iškepta sodietišką valgį karališkai pagardino. Smulkmė dideliais pulkais nardydavo, ties vieškeliuko brasta jų būdavę daugiausia – tarsi pripilta. Buvę ir vėžių, didelių, plačiažnyplių – tai ir tuos kas netingėjo ir gebėjo gaudydavo, virdavo ir besigardžiuodami valgydavo. Ir pasimaudyti čia gerų vietelių buvo. Ne upelis, bet tikras stebuklas, Dievo dovana. Ir gailėjo, iki šiol tebegaili žmonės, kad melioratoriai tėkmę į griovį įkalino, pievas tam kartui nusausino, bet upelio grožį sunaikino ir to griovio dabar beveik nelikę –  užaugęs, užgriuvęs, vos vos sruvena.

Šaučiūnų pasaulį pravėrus

Prie smiltėto miško keliuko, miškų apsuptame vienkiemyje šeimininkavo Augustinas Šaučiūnas. Seseris – Kastutę išpasogino, už vyro išleido, Onutei – pamaldžiai, vienišai moterėlei padėjo Svėdasuose įsikurti. Pats vedė Marytę Gečiūnaitę iš Grikiapelių, susilaukė keturių dukterų. Žemės turėjo daugiau negu 30 ha, dirbamos gi gal tik 8 ha tebuvo, o visa kita miškai ir paslaptingi raistai bei pievos. Kaip prisimena jauniausia dukra Danutė, vertėsi neblogai, bet nelaimė – susirgo tėvelis, sunegalavo, kentėjo, manė pasitaisysiąs, gydytojų neieškojo ir pasimirė. Palaidojo Svėdasuose netoli koplyčios. Motina pasiliko su nedidelėmis mergaitėmis – jaunylė tai vos ketverių tebuvo. Bet motina kito vyro neieškojo, pati viena garbingai šeimininkauti ėmėsi – žemę didesnėms mergaitėms padedant įdirbdavo, kartais parduodavo miško – atvažiuodavo medienos pirkti net rusai nuo Dusynių prie Vyžuonų.
Buvo ji ir labai gera verpėja, audėja, kur kokį raštą pamačiusi tik atidžiau nužvelgdavo, o namo pargrįžusi imdavo ir tokį patį išausdavo.
Troba tikra aukštaitiška – tik įėjus priemenė, giliau kamara su girnomis ir kitais rakandais, gyvenama „gryčia“ su didele krosnimi, stalu, lovomis, suolais, šventais paveikslais ir laikrodžiu, mechanine gegute primenančiu valandas. Ir kitas galas – seklyčia, „kamarėle“ vadinama, taip pat neprastas, su grindimis, spinta, stalu, kėdėmis, komoda. Kasdienybę pagyvindavo atlaidai, kitokios šventės. Tada mama prikepdavo pyragų, o sudėdavo juos į skrynią priemenėje, tai kai dangtį atverdavo, taip užkvipdavo, kad niekur iš to kampo pasitraukti nesinorėdavo.
Kasdienybė – žąsys, vištos, kelios avys, arklys ir trys keturios karvės, kurias tekdavo ganyti. Kartą jau po karo pievoje beganant užėjo partizanai, paprašė atnešt vandens, o po to vienas paklausęs, ar juos pažinusi. Ta atsakė, kad ne, mat buvo girdėjusi, kad pažindama gali ir gyvybės netekti, nors pažino taip klustelėjusį kaimyną Steponą Šukį. Sesers Liudos vyro broliai Baronai buvo komunistuojantys, tad ir tą jungtis prie stribų būrio ragino. Bet uošvienė griežtai uždraudė ten veltis. Tada Vacį paėmė į kariuomenę – baugu, nukauti fronte gali. Atėjo broliai, nors tarsi ir savi, bet vienas įrėmęs pistoletą Šaučiūnienei į galvą šaukė: „Praryjai brolį, praryjai“.
Prievolės, pyliavos. Kartą užgriuvę aktyvistai norėjo konfiskuot turtą ir gal net įkalint ar į Sibirą išvežt. Sukėsi kaip išmanė, per pažįstamus Kupiškio teisėją papirko, visą tik papjauto kiaulio mėsą  jam pakišo. Kolchozai nepatiko, labai griežtą tvarka ir darbas veltui, todėl greitai motina su dukromis išvažiavo gyventi į Uteną.
Išnykusi, bet dar gyva Janulinė

Pasakojama, kad Adolfas Janulis sumainė trobesiais, o gal ir žemėmis su Rozalija Baroniene. Baronai apsigyveno jų namuose beveik pačiame Butėnų ulyčios vakariniame pakraštyje, o Januliai  įsikūrė pamiškėje prie Vosintos upelio. Linksmas, sumanus, bičiuliškas, dažnai ir išgerti ko stipresnio mėgstantis šeimininkas ne tik žemę dirbo, bet ir kalvėje triūsė. Darbo jam netrūko, mat čia toks paribys – ir iš Butėnų, ir Sausalaukės, Svėdasų, Grikiapelių žmonės atvažiuodavo. Kam arklį pakaustyt, kam akėčias, noragus pasmailint, kokį vežimą, važelį pataisyti. Pagalbon ir sūnūs augo, ypač mėgo čia pasikrapštyti, tėvo visas gudrybes permanyti smarkuolis Juozapas. Išdykęs, vis kokią eibę iškrėsti, ar net pasimušti, ką nors prikulti mėgo.
Šeimoje vaikų buvo gal aštuoni. Suaugo, kiek mokėsi, nesimokė, po pasaulį išsisklaidė. Namuose pasiliko šeimininkauti, tėvus karšinti Petras. Buvo jis vyras rimtas, šiek tiek net gimnazijoje mokęsis, demokratiškų pažiūrų – vienu metu net žurnalą „Kultūra“ prenumeruodavo. Daug kuo domėjosi, daug ką suprato – sovietmečiu net kolchoze buhalteriu, sąskaitininku darbavosi, reikalingas žmogus buvo, bet pernelyg sąžiningas – todėl atsirado kuo jį pakeisti.
Taip jau atsitiko, kad veikiai į tėviškę sugrįžo kur prisiglausti nerandanti sesuo Ona Češulienė su dukrelėmis. Ištekėjusi visai jauna už Juozapo Češulio, į Kušneriūnus prie Užpalių. Gero gyvenimo tenai nebuvo – žemės ne kažin kiek, o tuose pačiuose namuose dar glaudėsi ir kitas brolis su šeima. Dar krizė užgriuvo, visai į liūdesį įstūmė. Ir pasimaišė į užsienį užsidirbti keliauti viliojantys agentai, žadėjo puikias galimybes, greitą praturtėjimą. Užsirašė važiuoti į Braziliją. Nuplaukė ten, gyveno ir dirbo San Paule ir apylinkėse, dar kelis kartus atsiuntė laišką, pinigų, o gal dviem metams praslinkus visai pražuvo.
Tėvas pargrįžusią dukrą pirmiausią apgyvendino trisienyje pridurtame prie kalvės – jame buvo sumūryta krosnis, gana jauku, tad tiko gyventi. Gal po metų priešais savo sodybą, kitoje kelio pusėje surentė nedidžiausią trobelę. Kartais, jau visai vargui prispaudus, pagelbėdavo, bet Češunienė su dukromis turėjo verstis pati. Tai ir dirbo, tarnavo – verpė, pažiūrėdavo kieno namus, ėjo padiene į visokius darbus. Kai paaugo, pas svetimus duonos pelnytis išėjo ir dukterys. Jos tuoj trobelėje teliko trys. Ketvirtoji mirė, neatsigavo apsinuodijusi smalkėmis. Jas sugaravusias motina išmetė į lauką ant sniego – didesnės Julė, Genė, Marytė atsigavo, o mažylę Eleną teko nugiedoti į kapelius.
Neseniai pakalbinta jau devintos dešimties paskutinius metus begyvenanti  Marytė prisiminė, kad pradėjusi ganyti dėdės Petro karves būdama septynerių. Daugiausia po miškus – taip mėgusi medžius, tą oro grynumą, aidu atsiliepiančias erdves, paslaptingus raistus. Visko būdavo – kai liūdna, verkdavo į valias, tiek kiek norėdavo. O kai linksma, tai dainuodavo. Dažniausiai mėgiamiausią „Aukštam berži gegutė kukavo, kai man mažų močiutė liūliavo…“
Piemenaudama turėjusi tris daiktus – lenktinį peilį virvele pririštą prie sagos ir į švarko kišenę panertą, rožančių bei botagą. Nusipjaudavo vytelių, storesnių stiebų – pindavo krepšius, pasimelsdavo, o botagu gyvulius suvaldydavo. Turėjusi dar ir lūpinę armonikėlę, tik groti nelabai sekėsi. Dėdė už darbą šį tą duodavo mamai ir visus metus, net tada, kai ganyti nereikėdavo, valgydino. Senelis vis gailėdavo, rūpinosi, kad ilgiau mergaitė pamiegotų, o štai močiutė griežtai – kad kuo stropiau dirbtų. Po giminiškų patyrimų iškeliavo jau ir visai pas svetimus tarnauti – Pauriškiuose, Bajoruose, Butėnuose, Svėdasų dvare pas ponus Juodviršius. Tuo pačiu ir pradžios mokyklą Butėnuose užbaigė, ir siuvėjos amato pasimokė, o vokietmečiu kaimynui iš gretimo kaimo įskundus, vos nebuvo išvežta darbams į Vokietiją. Tik sumani ir atkakli mama jau Rokiškin nuvežtą atvadavo. Pokariu Butėnus apleido, gyveno partizanų pabūgusio ir į Debeikius persikrausčiusio jau minėto dėdės Juozo ūkyje Barkuškiuose. Susikūrus kolchozams ir iš ten pasitraukė. Marytė išvažiavo į Vilnių, nuo 1951 m. jau vilnietė, sostinės gyventoja. Bet gal net kasdieną mintimis skrieja ten, kur maža lakiojo – Butėnų Ažusienį.

Nuostabusis Rimanto
pasaulis

Petro Janulio namuose gyventi pasiliko ypatingai gimtinę mylintis ir niekur iš jos keliauti nepanoręs sūnus Rimantas. Kolchoze nebuvo lengva. Tai tą, tai dar ką dirbo, kol tapo vairuotoju. Patiko ir sekėsi. Tokie laikai, tokia politika buvo, kad teko sodybą nugriauti ir keltis į gyvenvietę – statytis namus Butėnuose, senojoje ulyčioje. Gyvenimas ritosi tolyn.
Nūnai gyvena jau Svėdasuose, bet vis dažniau į tėviškės sodybvietę sugrįžta. Po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kai vėl sugrąžino kadaise nusavintą žemę, miškus, Rimantas tarsi vėl sugrįžo ten su didele pavyzdinga meile, darbštumu. Pastatė kryžių, į storakamienę eglę įkėlė koplytėlę, privežė, eilėmis pristatė gražiausių akmenų, visokių dekoratyvinių skulptūrų iš medžių šakų, kelmų šakotųjų sukūrė. Yra čia paminklėlis ir Svėdasams, Alaušo varpas, žodžiai prasmingiausi. Galiausiai ir piramidę pastatė. Nelengva buvo, bet tai padarė pagal visas taisykles, į žvaigždes sėkmingiausias nukreipė, į Orioną.
Gali visi žmogeliai dvasinių ir kūniškų skausmų kamuojami čia lankytis, pabūti – tikėtina, kad pagerės. Ir visas miškas kaip sodas ar parkas, rodosi, nesimėto nei viena šakelė, nei vienas sausuolis nekėpso, griuvena netrūnija. Visokių įdomybių – ir raistai, slėniai, šviesūs keleliai tarsi pažintinis takas nužymėtas. O pakely ne tik gražiausi medžiai, bet ir didysis akmuo, ir buvusio partizanų bunkerio duobė. Gyvas miškas savo žolynais, paukščių, žvėrių balsais, uogomis grybais. Nepatingi, visokių gėrybių pasirenka, o besidomintiems labai įdomiai papasakoti geba. Labai dažnai ir upelį gražuoli, tarsi numirusį prisimena – buvęs toks žavingas, kad jo pažiūrėti ekskursijas vežti vertėjo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama