Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Niūronys – vienas nuostabiausių Anykščių krašto kaimų, šviesiose, smiltėtose, žiemą vasarą šilais žaliuojančiais šilais aukštumose išsibarstęs. Kadaise Burbiškio dvarui priklausęs, nuolatinė poniškų medžioklių vieta, senovėje net meškomis turtinga. Beveik 900 hektarų plotas, o gyventojų visuomet neypatingai daug buvę – 1923 m priskaičiuota 30 sodybų su 164 sodiečiais, dabar sodybų net šiek tiek daugiau bet prieš trejus metus tik 67 gyventojai tebuvę. Kaimas žymus net dviem muziejais ir visais laikais čia gyvenusia, gyvenančia ir gal gyvensiančia Biliūnų gimine.

Nėra Biliūno gatvės

Imu telefoną, surenku numerį, skambinu į seniūniją. Prisiskambinti nepavyko. Vasaromis, žinoma, Niūronyse gyventojų gerokai padaugėja – čia pati nuostabiausia vieta šiltamečio atostogoms, kūrybai, įkvėpimui ir meilei sugauti. Vienkiemiai ir senoji kaimavietė, kurioje spindintis šlove gyvuoja Arklio muziejus. Vertai ir teisingai pasielgta vieną iš trijų Niūronių gatvių pavadinus Klemenso Trajecko vardu, taip pagerbiant teisingą ir tikintį žmogų, sėkmingą „amerikoną“, sumanų ūkininką, Sibiro tremtinį, kurio sodyboje kūrėsi pirmosios ekspozicijos. Jonui Biliūnui gatvės jau neskyrė – juk ir taip žinomas, sodyba- muziejus jo atmintį skleidžia, jo dvasią jauti žvalgydamasis ir klajodamas po miškus ir klonius numylėtus. Kalbėti nuolat verta apie garsųjį Biliūnų Joną ir kitų Jonų – bendravardžių ir bendrapavardžių – nepamiršti.

Širdies jautrumo testas

Iš poetiškos sodžiaus pasaulio išėjęs, mokslų siekęs Jonas Biliūnas nuolat galvojo kaip pasiekti „Laimės žiburį“, kaip padaryti, kad žmonės laimingesni taptų ar net visi laimingi jaustųsi, kad žemė rojumi žydėtų. Teisingumo kaip ir daugybė visuomenės darnos esmę suvokusių šviesuolių šaukėsi. Savo kailiu juto, kas yra alkis, šaltis, kiti nepritekliai, kai giminės valią perlenkęs, kunigu mokytis nepanoręs ir tėviškės pagalbos nesulaukdamas aukštesnių mokslų Liepojos gimnazijoje siekė. Studijuoti komerciją panoręs veikiai  metėsi visai į kitą sritį, į tikrąjį pašaukimą –  pasuko profesionalaus literatūros kūrėjo keliu. Deja, klastinga ir geriausių pasaulio vaikų negailinti džiova pačioje jaunystėje užsmaugė, nedaug tespėjo parašyti, bet viskas, kas jo plunksnos surašyta, didžia žodžio grožio galybe spinduliuoja ne tik lietuviams, bet viso pasaulio literatūros mylėtojams šviesą dovanoja. Britų Karališkosios Akademijos parengtame geriausių pasaulio novelių rinkinyje kaip du deimantai spindi J.Biliūno vaizdeliai „Brisiaus galas“ ir „Kliudžiau“. Sodžiaus pasakojimai apie senoviniu papročiu šeimininko nušautą nusenusį ir nebereikalingą šunį Brisių ir Amerikos prerijų indėnu besijaučiančio berniūkščio paleistos strėlės pervertą, mirtinai sužeistą katytę.
 „Kliudžiau” yra pats tikriausias širdies jautros testas – jei beskaitydamas apsiverki, tai viskas gerai, o jei ne, tai gal ne širdį, bet akmenį krūtinėj nešioji.
Čia tėviškę manančioje sodyboje, senmedžių ir šilo ūksmės bei ramybės saugojamoje, dažnai susirenka žmonių daugybė, aidi smalsių vaikų balsai, girgžda svirtis ir skambėdamas liejasi iš gilaus šulinio pasemtas vanduo. Atsigerti ar su džiaugsmu, gėrybių lemiančiu tikėjimu aplieti.  Kieme ir prie Beržų kalnelio stovi skulptūros: aukštos ir mažesnės, ąžuolinės, tauriai nupilkėjusios ir jau minėtus kūrinius, ir tikra meilės bei gyvenimo baisiosios istorijos verpetuose paskandintą „Liūdną pasaką“ mena. Taip  visu ūgiu išsitiesusi, lazdele pasirėmusi, pavargusi ir  savo amžinoje klajonėje stabtelėjusi Juozapota. Juk kadaise jos akys kaip žvaigždės spindėjo, gyvenimo džiaugsmu ir šviesios ateities viltimi, o užgeso tada, kai amžinai pražuvo 1863 m. sukilimo kovon žengęs ir negrįžęs mylimas vyras. Visko netekusios moters klajonės vis klausinėjant: „Ar nematėt mano Petriuko?..” Kiek nepamatuotai daug kartais kainuoja kilni auka už idėją, už tėvynės laisvę ir laimę, už laimės žiburį.

Kaip žolyną lauke…

Kilnios mirties, aukos mirties dalgis daugiausia jaunus, savo svajonėse gyvenančius pasišventėlius, kaip toj dainoj apdainuotus žolynus šaltis pakerta. Kaip pakirto ir pokario pasipriešinimo prieš okupantus karius – Jono Biliūno – Žolyno būrio vyrus 1945 metų ilgiausios dienos rytui auštant.

Panašėjo į Šveicariją

Niūronyse buvo išaugusių daug tėvynę mylinčių ir ją su ginklu ginti gebančių vyrų. Daugybė jų priklausė Pavarių girininkijos tarnautojų suburtam šaulių būriui. Panašėjo tuomet tas kraštas į laisvųjų šaulių šalį Šveicariją – veik kiekvienoje troboje nors vienas tėvynės gynėjas gyveno. Jau pirmosiomis karo dienomis vienas Panevėžio laikraštis rašė apie niūroniečių ryžtą, apie tai, kad jie neįleido okupantų pajėgų į visiems brangų rašytojo J.Biliūno kaimą.
Sovietams vėl sugrįžus susiformavusio partizanų būrio vadu, kaip ir dera, tapo vyriausias ir labiausiai karo reikaluose patyręs, buvęs nepriklausomybės kovų savanoris, šaulys Jonas Biliūnas.  Dar nebuvo praslinkę nė vieni šventos kovos metai, kai brėkštant sovietų kariuomenė užklupo Žolyno būrio vyrus Niūronių miške stovyklaujant. Traukėsi nuo keliskart gausesnio, į katilą supančio priešų būrio. Vieni krito miške, kitus nukirto per pievą bėgančius, keliems pavyko menkai kulkų kliudytiems ar visai sveikiems pasitraukti. Siaubu skambėjo šūvių aidas, toli švilpdamos skriejo kulkos ir greitai artimuosius pasiekė žinia: nebėra jų sūnų, brolių gyvų. Nukautuosius surinkę suvežė į kapines, nuprausė kūnus, sudėjo į vietinio staliaus padarytus karstus. Labiausiai sumaitoti buvo vado J.Biliūno ir Jono Janukėno kūnai. Šis sužeistas į kojas priešams pakliuvo dar gyvas, bet barbarai iš Rytų jo nepagailėjo – sudaužė, sušaudė galvą, išbadė akis. Sudužo ir jo krikšto dukters Reginos svajonė, kada jai paaugusiai nupirks princesės vertus stiklinius batelius. Palaidojo tada į kaimo kapinių smėlio kapą dar ir Jurgį Jakniūną, Vladą Maksimavičių, Kazį Žiuką ir buvusį Vermachto karį vokietį Liudviką. Žmonių buvo susirinkę daug, skambėjo sodžiaus giedotojų giesmės, bendros maldos, kažkas verkė, kažkas širdyje skausmą spaudė, neaukštai, vos nesiekdamas pušų viršūnių praskrido orlaivis. Atminties nuotrupos gyvos atmintyje. Į spalvingą, rūsčią, didingą ir pamokančią istorinę mozaiką pasakotojai sudėlioja. Primena apie tai ir tvarkinga eile išrikiuoti karių kapus žymintys kryžiai.

Vienintelis, bet ne paskutinis Biliūnas

Visai šalia jaukių, akmens mūrų apjuostų kapinaičių, dar senojoje „ulyčioje“ tebestovi gal prieš pusantro šimto metų iš rinktinių sienojų, pušų, iškirstų palankiausiu žiemos metu, ir Mėnulio virsmo supratimą vertinant. Negali nesistebėti rąstų storiu ir grožiu – lauke jie tauriai nupilkėję, o viduje gintaro spalvos šviesa, šakų, šakelių inkliuzais išraižyta, spinduliuoja. Tarsi šventovė, o ne paprasto ūkininko gryčia čia būtų. Šeimininkas Jonas Biliūnas statytojo, senelio Mykolo sumanumu gėrisi, tėvo Jurgio tvarkingumą prisimena. Sėdi ir jis kaip kadaise jie abudu sėdėdavę po šventais paveikslais, gyvenimo išmintį, atsiminimus nuostabiausius dosniai dalija.
Žinoma, Biliūnų kadaise, kaip ir Rudokų, Janukėnų, labai daug buvę, o štai dabar baigia išnykt, o Jonas jau vienintelis ta istorine pavarde sodžiuje bepalaikantis.
Gyvena ramų pensininko gyvenimą, kartais Anykščiuos pasižmonėti, pas gimines ar bičiulius nuvažiuoja, kartais ir namie svečių sulaukia. Paklaustas apie „Bėk bėk, žirgeli“ šventę mosteli ranka –  nebuvo net nuėjęs, nes ką ten naujo pamatysi. Arklį gi ir pats laiko. Jau trečią dešimtį bebaigiančią seną kumelaitę, su kuria savo žemelėj viską pasidaro. Kelis metus ją pasikinkęs vežimaičiu muziejaus lankytojus pavežiodavo, tarmiškai pašnekėdavo, o kartais ir prasitardavo, kad esąs pats Jonas Biliūnas. Laiko ir karvę, kuri gal Niūronyse liko vienintelė, bet žada šitų taip reikalingų gyvulėlių nebelaikyti. Gana bus ir vištų, senoviškai rudų, po kiemą vaikštinėjančių, taip poetingai kudakuojančių pulkelio, nes ir taip darbų pakanka, kartais ir tingisi nes jau „ton pusėn traukia“. Pamąsto, kad Biliūnai gal ir neišnyks, juk negali taip būti, gal kas nors iš jaunosios kartos Biliūniukų į senelių, tėvų žemę gyventi sugrįš.

-ANYKŠTA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama