Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Buvo laikas, kai Butėnų kaimo seniai mums, jau subrendusiems, bet vesti neskubantiems vyrukams sakydavo, kad jei taip toliau gyvensime, teks senbernystės knygą iš Aloyzo Mikėno perimti. Kadaise beveik 400 gyventojų turtingo Svėdasų parapijos didkaimio bendruomenė niekad senbernių ar senmergių nestokojo, ypač mūsų epochos XX – XXI amžiaus sandūroje daug buvo jų užsilikę. Tačiau įspūdingiausias mūsų jaunasties laikų senas kavalierius buvo Mikėnas Alyzas.

Linksmuolis Andrius

Dar Vaižgantas savo raštuose rašė, kaip dėl socialinės padėties, neturto, nedrąsos tikriausia meilė į vienatvę linkusiems, sau antrosios dieviškojo obuolio puselės susirasti negebantiems, meilės pažeistiems, bet dėl įgimto jautrumo, nedrąsos ar lemties jos neišpildžiusiems svajone tepalieka. Taip ir nenugalimojo arkangelo vardu paženklintas Mykoliukas iš „Dėdžių ir dėdienių“ savąją, nuo Dievo skirtąją Severiutę prarado, vienišu, prie artimųjų šeimos besiglaudžiančiu, nuolankiu „dėde“ pragyveno.
Kaip ir dera, atsiverčiu seną parapijiečių sąrašą. Devynioliktojo amžiaus pradžios knygose vienišų žmonių beveik neaptikau – kur jie? Gal į rekrutus sugraibyti, gal dvaruose darbavosi, mat visą gyvenimą sodžiuose tvarkė, vos ne žemiškaisiais viešpačiais buvo dvarponiai. Imu sąrašą jau tarpukario, 1929 – ųjų, ir nepaprastai nustembu – Antano Mikėno šeimoje, kur augo ir mūsų herojus Alyzas, gyveno jau 67 – ių metų sulaukęs dėdė Mykolas Mikėnas, sūnus Ksavero. Gyveno, matyt, nerūpestingą seno kavalieriaus gyvenimą. Buvo dar tuo metu kaime ir daugiau originalų – Motiejūčių ūkyje, kartu su keliomis seserimis ir broliais gyvenęs, šeimininkavęs linksmuolis senbernis Andrius. Visokių istorijų ypač jauniems vyrukams jis pripasakodavo – juk buvo daug matęs, po miestus pavažinėjęs ir caro kariuomenėje tarnavęs Kaukaze. Buvo jis ir muzikantas, pasiėmęs „petarburską“ armoniką dažnai pačirpindavo vakarais, ir jaunimo vakarėliai be jo neapsieidavo. Tuomet jau didžia išmone, poetiškai pakreipęs galvą gražiausias polkas, valsus ir net kelių punktų kadrilį išgrodavo.

„Priešaušrio vieškelių“ 
herojus

Našlės Apolonijos Pakštienės namuose mūsų minimais metais gyveno keistuolis vienišius, jos vyro brolis Vincas Pakštas. Buvęs aukštas, išvaizdus ir labai stiprus vyras. Tėviškėje gausiai šeimai neišsitenkant, išvažiavo uždarbiauti, laimės ieškoti į Petrapilį, dirbo ten įvairius darbus, o kartą statybose keliamas masyvus balkis išsprūdo ir stipriai trenkė butėniečiui į galvą. Tai ir liko po to nei šioks, nei toks, sugrįžo į Butėnus. Šį tą padėdavo darbuose, bet daugiausiai klajodavo po apylinkes geležikėmis švarką apsikabinėjęs. Janonių dvare prisimindavo, kad paprašytas atnešdavo priskynęs vantų tokį glėbį, kad visiems metams pakakdavo. Visa jėga ir neregėtu žavesiu šokdavo nuo kranto į upę ir kaip koks džiunglių gyventojas ilgai ilgai po vandeniu išbuvęs, toli toli, jau kitame krante išnirdavo. Vedžiodavosi su šunimis, sako net sumanęs kokiam šuneliui gyvam kailį nunerdavo, vis paglostydamas nuramindamas: „Cit, cit priprasi…“ Matydavo jį kur pakrūmėje katilą su šunienos ar paprastai nepažįstamų, nerenkamų grybų viralu ant ugnies kaitinant. Nuėjo jau seniai savo priešaušrio vieškeliu ir niekas jau jo nebepamena. 

Ne iš Londono, bet Seras

Mūsų paauglystėje pats nuostabiausias vienišius buvo Barono Petras, visų Seru vadinamas. Gailėjausi, kad prie jų sodybvietės išaugusiam naujam Butėnų gyvenvietės mūrinukų kvartalui Ramybės gatvės vardas prilipintas buvo. Juk kadaise taip svajingai, metropoliškai Londonu ar Sero rajonu savo šnekose krikštydavo. Petro nevisai normalią prigimtį sodiečiai siejo su pokariu, kuomet jo tėvas Svėdasų valsčiaus komsorgas Vitoldas Baronas buvo šeimą palikęs ir saugodamas nuo partizanų savo bolševikišką kailį į Svėdasus gyventi išrūkęs. Miškiniai komunistų tarno ieškodami besilaukiančią jo žmoną Salomėją gerokai prigąsdino, ne tik jai nervai suiro, bet ir sūnus gimė ne toks. Suaugęs užsiliko kaime, darbuose, kolchoze nepritapdavo.
Nuolat buvo linksniuojamas kaip veltėdis, bet jis nieko nepaisė – rūpėjo klajoti, medžioti, žvejoti ir piktus – nepiktus juokus krėsti. Atletiškas, nors kiek baugus vyrukas būdavo – gražu žiūrėt, kai saulėtą rytmetį nuo savojo Sero kalno upės link namų darbo uosinėmis slidėmis leisdavosi, neskubiai, bet stipriai lazdomis spirdavosi. Mėgo ir kiną. Būdavo juokingai scenai švystelėjus ekrane žiūrovai sutartinai nusikvatodavo, Sero duslus „cha, cha, cha“ nuaidėdavo vienišas, po kokios minutės. Tuomet ir vėl visa salė iš smagumo ošdavo juoku. Smagūs laikai buvo, o pasimirė mūsų legendinis Seras liūdnajame pensionate Aknystose.

Senų kavalierių daugėja

Na, o jau mūsų laikais peraugusių bernų, senberniais vadinamų, buvo gal visas tuzinas – daugiau nei bet kada kaimo istorijoje. Nors, atrodo, laikai modernūs, palankūs bičiulystei, meilei buvo, bet kažkoks lemties virusas į kaimo organizmą įsismelkė. Kai pradedu nuo vakarinio Kėkštagalio skaičiuoti – Valentinas, Vigandas, na ir jo dvynis brolis Dangeras bei kaimynas Arūnas – mažai šeimyninio gyvenimo teparagavę, vėl į vienišystės pasaulį nuotaikingą sugrįžo. Toliau tai jau ir mano eilė, kiek pamenu, kad gal niekada šeimoje gyventi ir nenorėjau – tokia mintis tik kaip koks pragiedrulis nuolat ūkanotame danguje nušvisdavo. Nors teko, oi teko, patirti nemirtingumo jausmą.Vienas gyveno ir tebegyvena vienas iš dvynių Jurevičiukų – Stasys. Į tikriausią Baltušio plunksnos vertą tragediją išvirto vienišystėje gyvenusių trijų brolių Vilučių pasaulis – nuoširdūs, lyg tai paniurę, bet viduje nuostabiai jautrūs vyrukai – Saulius ir Dangeras savu noru vienas po kito iš gyvenimo pasitraukė, beveik tuo pat laiku mirė ir tėvai – tragedija neregėta. Pasilikęs vienas Ramūnas dideliu džiaugsmu netrykšta, neturi tos didžios, kai kuriems senberniams būdingos pakilios ugnelės. Poetiškiausias, vienišystės privalumais besidžiaugiantis Alfredas iš garsiojo Juškų klano, senoje, dviejų galų, dar prosenelių statytoje troboje su linksmuole motinėle Gene besiglaudžiantis. Jo žodžiais veriasi linksmoji pašvenčių dvasios poezija. Jau penktą dešimtį bebaigiąs vis ką nors iš savo smagaus gyvenimo paporina. Kadaise, dirbant vairuotoju, į tolimesnį sodžių žvyrkeliu dardant, gerai įgėrusiam seniokui iš maišo pirkti paršiokai išsprūdo. Keleiviai – vieni išsigandę spiegė, kiti kartu su vairuotoju stengėsi riestuodegius sugaudyti… Dabar kaime vis darbų nusitveria. Kai dirba tai dirba, sumaniai ir sėkmingai, puikiausio motopjūklininko šlovę pelnė. Nuolat pasilinksminti linkęs, tuomet su savo raudonu prancūzišku automobiliuku nuotykių ieškoti keliauja, būna ir su nedraugiškais policininkais susiduria. „Nebėr Butėnų, kas gi čia bėr…“ – nostalgiškai ir tarmiškai nutęsia. Bet gyvenimas gi tikra šventė, tikriausias smagumėlis. Mikučionį Alvydą mes visi vadiname Miku. Tokio taisyklingo kaubojiško veido blondinas – gyvenęs ir Vilniuje, kažkokioje gamykloje prie metalų darbavęsis, po to tėviškės šauksmą pajutęs sugrįžo namo, kolchoze dirbo. Dabar gi vis kokio atsitiktinio darbelio nusitveria, pašalpą gauna – šiaip taip verčiasi. Jaukus gyvenimas, ypač žiemą, kai ilgi vakarai, kai ramybė, kai yra laiko televizorių įsijungti ir taip mylimus filmus apie gamtą, apie keliones žiūrėti. Ir jūras plačiąsias prisiminti, jų gelmes, kai net tris metus tarnavo sovietinio Juodosios jūros laivyno povandeninio laivo jūreiviu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama