Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Tas juodnugaris plentas, drėgmės jau žieminės paryškintas, smagūs kalneliai ir vingiai, svyrančios pakelių pušaitės, upelių kaspinai, miško balsai dieviškieji, stogastulpiais apkaišytos pakrantės – ir vis Jonui – Nepomukui, Krikštytojui ar dar kuriam – šiuo vardu pavadintais šventaisiais šventraštis ypatingai turtingas. Kelias smagusis, atvedantis iš Anykščių, ne kur kitur, bet gal į patį žymiausią krašto kaimą – Niūronis. Didelis buvęs – ilga ūlyčia, šimtametėmis liepomis apkaišyta su grytelninkų gatvele –  Klerkamiesčiu, su milžine pušimi Trajeckų sodyboje, pašvenčių vienkiemiais puikiaisiais. Prieš šimtmetį daugiau nei pusantro šimto sodiečių buvę, o dabar beveik septynios dešimtys gyvena.

Čia Biliūnų gyventa

Aš einu ten, einu į tą kaimą apaštalų kojomis, su mieliausiais žmonėmis susitikti, dar kartą tą pasaulį – vėl kitaip, širdimi pažinti. Užsuku pirmiausia ten, kur kadaise Biliūnų gyventa, alyvų krūmą pralenkęs, vos nekrūpteliu susidūręs su taip keistai rymančia, tarsi gyvasis pasaulis į ją būtų persikėlęs, Jono Biliūno aprašytos Juozapotos ąžuoline figūra. Pasigūžusi, taupiai skara apsisiautusi, lazda pasirėmusi su sustingusiu šauksmu: „Ar nematėt mano Petriuko?..“ Nedidukės ūkiškais ginklais galingų sukilėlių figūrėlės, Beržų kalnelio šlaitas, perjuostas takeliu ir akimis paglostyti ryškūs laukai, pievos – šalčių dar nenuvirinta žaluma, veik ties horizontu stūksantys miškeliai. Praverti memorialinės sodybos – muziejaus vartai, milžiniška liepa, kryžius, šulinys su svirtimi, tauriai pajuodę trobos rąstai, tarp baltų langinių spindinčios langų akys, skliautas, stora patamsėjusia, plačiabryle kepure užvožtas stogas. Tas seklyčios grindų baltumas, suolai, stalas, balta drobe užtiestas ir mažasis stalelis, prie kurio didysis rašytojas savuosius raštus jautriuosius rašė. Tyluma, net be laikrodžio žingsnių, šventųjų paveikslai, Nukryžiuotojo siluetas ir žodžiai apie šia auka atpirktą pasaulį bei laimingos mirties ilgesį. Besikrapštanti po kambariuką muziejininkė Nijolė Kirvelienė, vaistažolių kvapsmas, taip gražiai ant pliauskų krūvikės džiūstantys jos batai… Užveriu masyvias duris ir nusileidžiu iš kelių akmenų sukrautu slenksčiu tarsi Tatrų kalnų perėjos takeliu į kiemą.

Už niurnančio upelio

Tas upelis kartais taip romantiškai Niūra pavadinamas, mat šios girių tėkmės pakrantėmis mėgdavo klaidžioti ir niurnėti meškos ir srovė kartais per akmenėlius pasišokinėdama, sūkurėliuose sukdamasi niurnėdavo. Vandens ne tiek jau mažai, bet niurnėjimą ne kiekvienam išgirsti, ir rausvumo vandenėlio nematyti, o būdavo pribėgę vaikai stebuklingų vaizdinių sužavėti šaukdavo: “Raudonas upelis, raudonas upelis…” Ant kalno kryžiaus siluetas, mūrinė troba, hipodromo tako vingis, pieva baltu, neplonu „piemens“ šniūru apjuosta ir jau plentu apklota senosios ūlyčios gatvelė. Ilga troba, kita vėl ne trumpesnė, pakalnėlėje arklidės, avilių kupetaitės, kresnas ąžuolas. 
Muziejaus gatvė, atvedanti į patį populiariausią Anykščių krašto muziejų – Arklio. Ta senoji kultūrtrobė moderniomis ekspozicijomis kviečia ir stebina kas kartą. Egidijus Musteikis šypsosi savo santūria šypsena, einame iš salės į salę, stabtelim prie ryškiai raudonų arklinės gaisrinės padargų, iškamšos arklio, trakėnų veislės, tarsi kadaise ir prezidentui dovanoto. Karybos salė, matyt, tik paraduojant naudotas lietuvio kavaleristo šalmas, kunigaikščių Lietuvos husaro šarvai, žirgo kapas ir dar vienas patyrimas, kad kadais mūsų protėviai šiuos žavius gyvulėlius tiesiog „sveikais“ vadindavo, o kai prijaukino, pradėjo juos žergti, jais arti, tai ir vardai kiti atsirado. Ant rašomojo stalo –  Šv. Jurgio ant sėdinčio ir ietimi baisųjį slibiną smeigiančio skulptūrėlė, kadaise liaudies meistro išdrožta. Tiesiog neįtikėtinas įkvėpimo šaltinis, kupinos visokiausių tikėjimų ir pajudėjimų Jurginės bus tik pavasarį. Dabar gi toks mielas Advento ramumas.

Kur dūmelis, ten ir žmogelis

Pakalnėje už didžiojo klojimo – „Pasagėlės“ sodyba, iš jaukiosios trobos kamino, besiraitančiais kamuolėliais dūmas rūksta. Kur dūmelis, ten ir žmogelis – įeinu ir sutinku moterėlę. Dabar kartais dirbanti ir čia.Tikrai čia ramu, net gera, tuoj tuoj kepsianti kugelį, pietus mat kažkas užsakęs – svečius krosnyje keptu maistu pavaišinti panoręs. Senovinėje, paslaptingai baltuojančioje, visokiais karnizais ir koptūrais egzotiškai perpintoje krosnyje ant jau įkaitusio pado tik žarijos berusena…
Tylumėlė adventiška ir akmeniniame kavinės rūsyje, kukliai paslaugi tamsiabruvė padavėja, šalia židinio visai šilta. Jauki prieblanda ir džiugiomis žvaigždėmis spindinčios akys. Gal ledų gardžiausių?
Ramybė tokia, kai nė viena šakelė nekrusteli, kai vėjas ir lietus kažkur miega. Maniežo  apskritumas, vaiduokliškai šešėliuojantys klojime vežimai, milžiniška Varšuvos – Peterburgo trakto karieta, piesta miltuota, girnos. Trumpa diena, bet jos ilgint, sukant grūdus trinančius akmenis, nesinori. Nors tai ir būdavo moteriškas darbas, bet nesinori – sako ir Regina, ir Austra. Tegul ta diena tokia trumpa ir tebūna, užtat vakaras – lyg amžinybės atšvaitas ilgas…

Bilda, dunda staklelės…

Amatų centre ramybių ramybė, ko prašo ir lankytojų mandagiai įspėjantys užrašai. Bet bilda dunda staklelės. Panašiai taip dainuodavo savo garsia tribalse, dar ir „tranavimu“ pastiprinta garsiosios Nibragalio kaimo moterys, tad koks gražus sutapimas pasirodė, kad ir prie lovatiesės audinio palinkusi moteris visai iš ten pat – Niūronysna kelias dešimtis kilometrų kasdien atkanka. Ir visai ne savu automobiliu, bet autobusais. Jolita šypsosi, žvelgia nuostabos žiburėlių akimis į tokį atkaklų klausinėtoją ir pasakoja, pasakoja. Išmokusi austi Panevėžyje, o mokytojas tuomet buvęs toks pagyvenęs vyras. Išmokusi to dailiojo amato darbavosi dailės įmonėje „Tulpė“. Tik neilgai, nes politinių ir ekonominių pertvarkų vėjai daugelį įmonių sunaikino. Arklio muziejuje ji vos keli mėnesiai – patinka, dar ir namie audžia – staklės kambaryje stovi. 
Kruopščioji audėja tikriausią mano nuostabą bei pagarbą užpelnė, kuomet sužinojau, kad tarp tų visų darbų ji geba dar KTU dieniniame skyriuje tekstilės technologijos mokytis. Šaudyklė rankoje slidinėja – pilkas ataudų siūlas per auksines nytis neria tūkstančių tūkstančius kartų – lovatiesei reikalingą bene penkių metrų ilgio gabalą tik per penkias dienas išaudžianti.
Šiemet klevai rudenį nebuvo raudoni. Aikštele link jojimo klubo pasilinguodamos lanksčiomis kojomis, veik susitvėrusios žengia dvi paaugliukės raitelės. Tamsaus variu gaubiamas dangus byra smulkiais baltais debesėliais, o prisiminęs nepamirštamas poeto eiles negalėjau pasakyti, ar aš paprasčiausiai pasiilgau arklio…

Aš einu ten, einu į tą kaimą apaštalų kojomis, su mieliausiais žmonėmis susitikti, dar kartą tą pasaulį – vėl kitaip, širdimi pažinti. Užsuku pirmiausia ten, kur kadaise Biliūnų gyventa, alyvų krūmą pralenkęs, vos nekrūpteliu susidūręs su taip keistai rymančia, tarsi gyvasis pasaulis į ją būtų persikėlęs, Jono Biliūno aprašytos Juozapotos ąžuoline figūra. Pasigūžusi, taupiai skara apsisiautusi, lazda pasirėmusi su sustingusiu šauksmu: „Ar nematėt mano Petriuko?..“ Nedidukės ūkiškais ginklais galingų sukilėlių figūrėlės, Beržų kalnelio šlaitas, perjuostas takeliu ir akimis paglostyti ryškūs laukai, pievos – šalčių dar nenuvirinta žaluma, veik ties horizontu stūksantys miškeliai. Praverti memorialinės sodybos – muziejaus vartai, milžiniška liepa, kryžius, šulinys su svirtimi, tauriai pajuodę trobos rąstai, tarp baltų langinių spindinčios langų akys, skliautas, stora patamsėjusia, plačiabryle kepure užvožtas stogas. Tas seklyčios grindų baltumas, suolai, stalas, balta drobe užtiestas ir mažasis stalelis, prie kurio didysis rašytojas savuosius raštus jautriuosius rašė. Tyluma, net be laikrodžio žingsnių, šventųjų paveikslai, Nukryžiuotojo siluetas ir žodžiai apie šia auka atpirktą pasaulį bei laimingos mirties ilgesį. Besikrapštanti po kambariuką muziejininkė Nijolė Kirvelienė, vaistažolių kvapsmas, taip gražiai ant pliauskų krūvikės džiūstantys jos batai… Užveriu masyvias duris ir nusileidžiu iš kelių akmenų sukrautu slenksčiu tarsi Tatrų kalnų perėjos takeliu į kiemą.

Už niurnančio upelio

Tas upelis kartais taip romantiškai Niūra pavadinamas, mat šios girių tėkmės pakrantėmis mėgdavo klaidžioti ir niurnėti meškos ir srovė kartais per akmenėlius pasišokinėdama, sūkurėliuose sukdamasi niurnėdavo. Vandens ne tiek jau mažai, bet niurnėjimą ne kiekvienam išgirsti, ir rausvumo vandenėlio nematyti, o būdavo pribėgę vaikai stebuklingų vaizdinių sužavėti šaukdavo: “Raudonas upelis, raudonas upelis…” Ant kalno kryžiaus siluetas, mūrinė troba, hipodromo tako vingis, pieva baltu, neplonu „piemens“ šniūru apjuosta ir jau plentu apklota senosios ūlyčios gatvelė. Ilga troba, kita vėl ne trumpesnė, pakalnėlėje arklidės, avilių kupetaitės, kresnas ąžuolas. 
Muziejaus gatvė, atvedanti į patį populiariausią Anykščių krašto muziejų – Arklio. Ta senoji kultūrtrobė moderniomis ekspozicijomis kviečia ir stebina kas kartą. Egidijus Musteikis šypsosi savo santūria šypsena, einame iš salės į salę, stabtelim prie ryškiai raudonų arklinės gaisrinės padargų, iškamšos arklio, trakėnų veislės, tarsi kadaise ir prezidentui dovanoto. Karybos salė, matyt, tik paraduojant naudotas lietuvio kavaleristo šalmas, kunigaikščių Lietuvos husaro šarvai, žirgo kapas ir dar vienas patyrimas, kad kadais mūsų protėviai šiuos žavius gyvulėlius tiesiog „sveikais“ vadindavo, o kai prijaukino, pradėjo juos žergti, jais arti, tai ir vardai kiti atsirado. Ant rašomojo stalo –  Šv. Jurgio ant sėdinčio ir ietimi baisųjį slibiną smeigiančio skulptūrėlė, kadaise liaudies meistro išdrožta. Tiesiog neįtikėtinas įkvėpimo šaltinis, kupinos visokiausių tikėjimų ir pajudėjimų Jurginės bus tik pavasarį. Dabar gi toks mielas Advento ramumas.

Kur dūmelis, ten ir žmogelis

Pakalnėje už didžiojo klojimo – „Pasagėlės“ sodyba, iš jaukiosios trobos kamino, besiraitančiais kamuolėliais dūmas rūksta. Kur dūmelis, ten ir žmogelis – įeinu ir sutinku moterėlę. Dabar kartais dirbanti ir čia.Tikrai čia ramu, net gera, tuoj tuoj kepsianti kugelį, pietus mat kažkas užsakęs – svečius krosnyje keptu maistu pavaišinti panoręs. Senovinėje, paslaptingai baltuojančioje, visokiais karnizais ir koptūrais egzotiškai perpintoje krosnyje ant jau įkaitusio pado tik žarijos berusena…
Tylumėlė adventiška ir akmeniniame kavinės rūsyje, kukliai paslaugi tamsiabruvė padavėja, šalia židinio visai šilta. Jauki prieblanda ir džiugiomis žvaigždėmis spindinčios akys. Gal ledų gardžiausių?
Ramybė tokia, kai nė viena šakelė nekrusteli, kai vėjas ir lietus kažkur miega. Maniežo  apskritumas, vaiduokliškai šešėliuojantys klojime vežimai, milžiniška Varšuvos – Peterburgo trakto karieta, piesta miltuota, girnos. Trumpa diena, bet jos ilgint, sukant grūdus trinančius akmenis, nesinori. Nors tai ir būdavo moteriškas darbas, bet nesinori – sako ir Regina, ir Austra. Tegul ta diena tokia trumpa ir tebūna, užtat vakaras – lyg amžinybės atšvaitas ilgas…

Bilda, dunda staklelės…

Amatų centre ramybių ramybė, ko prašo ir lankytojų mandagiai įspėjantys užrašai. Bet bilda dunda staklelės. Panašiai taip dainuodavo savo garsia tribalse, dar ir „tranavimu“ pastiprinta garsiosios Nibragalio kaimo moterys, tad koks gražus sutapimas pasirodė, kad ir prie lovatiesės audinio palinkusi moteris visai iš ten pat – Niūronysna kelias dešimtis kilometrų kasdien atkanka. Ir visai ne savu automobiliu, bet autobusais. Jolita šypsosi, žvelgia nuostabos žiburėlių akimis į tokį atkaklų klausinėtoją ir pasakoja, pasakoja. Išmokusi austi Panevėžyje, o mokytojas tuomet buvęs toks pagyvenęs vyras. Išmokusi to dailiojo amato darbavosi dailės įmonėje „Tulpė“. Tik neilgai, nes politinių ir ekonominių pertvarkų vėjai daugelį įmonių sunaikino. Arklio muziejuje ji vos keli mėnesiai – patinka, dar ir namie audžia – staklės kambaryje stovi. 
Kruopščioji audėja tikriausią mano nuostabą bei pagarbą užpelnė, kuomet sužinojau, kad tarp tų visų darbų ji geba dar KTU dieniniame skyriuje tekstilės technologijos mokytis. Šaudyklė rankoje slidinėja – pilkas ataudų siūlas per auksines nytis neria tūkstančių tūkstančius kartų – lovatiesei reikalingą bene penkių metrų ilgio gabalą tik per penkias dienas išaudžianti.
Šiemet klevai rudenį nebuvo raudoni. Aikštele link jojimo klubo pasilinguodamos lanksčiomis kojomis, veik susitvėrusios žengia dvi paaugliukės raitelės. Tamsaus variu gaubiamas dangus byra smulkiais baltais debesėliais, o prisiminęs nepamirštamas poeto eiles negalėjau pasakyti, ar aš paprasčiausiai pasiilgau arklio…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama