Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Sausio 14-ąją, sekmadienį, Valdovų rūmuose vyko disidentės Nijolės Sadūnaitės pagerbimo renginys. Dieną prieš tai LR Seimo Laisvės premija N. Sadūnaitei buvo įteikta Seime.
Iš Seimo tribūnos iš Anykščių kilusi disidentė vienuolė dėkodama už įvertinimą prabilo nepopuliaria tema – renginyje dalyvavusios Prezidentės ir Seimo pirmininko prašė iki Vasario –16 –osios atsakyti, ar gyva Deimantė Kedytė, o jeigu ne, prašė pasakyti, kur jos kapelis. Neišgirdusi atsakymo, kuris rūpi Lietuvai, aštuoniasdešimtmetė N. Sadūnaitė kalbėjo negalėsianti džiaugtis artėjančiu šimtmečio jubiliejumi, nes „savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė neturi ateities“.

Visu gyvenimu liudijo šviesą

Valdovų rūmuose per jos pagerbimui skirtą renginį, kuris vyko žmonių kupinoje didžiojoje rūmų salėje N. Sadūnaitė pasakė vos keletą žodžių, tačiau jie susilaukė labai gausių aplodismentų: „Jūs buvot už tiesą, už šviesą. Ačiū jums už tai. Švento Jono evangelisto žodis apie Joną Krikštytoją – jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Liudykime apie šviesą. Aleliuja“, – kalbėjo Laisvės premijos laureatė.
Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. Veronikos Rimkutės-Sadūnienės ir Jono Sadūno šeimoje Kaune. Šeimoje augo du vaikai: Felicija Nijolė ir Jonas Aloyzas (g. 1935 m.). Šeima buvo giliai tikinti. 1955 m. Nijolė Sadūnaitė baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. įstojo į Panevėžio pogrindinį vienuolyną – Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją.
Nijolė Sadūnaitė į KGB akiratį pateko 1970 m., kai už vaikų katekizaciją teisiamam Molėtuose kun. Antanui Šeškevičiui pasamdė advokatą. Kunigui buvo atimta teisė turėti liudininkus. Nijolė, pamėginusi ginti tiesą, buvo suimta ir išvežta į Molėtų miliciją. Tai buvo pirmasis Nijolės kovos krikštas su okupaciniu režimu už tiesą, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tada ir prasidėjo jos visą gyvenimą trukusi „draugystė“ su KGB.
1972 m. kovo 19 d. kun. Sigitas Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, Nijolė Sadūnaitė jo pakviesta bendradarbiauti tapo aktyvia „Kronikos“ bendradarbe; platino, daugino, vežė į Maskvą perduoti to meto Maskvos disidentams, kad šie savo kanalais perduotų į JAV. 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota, kai buvo sugauta savo namuose dauginant „Kronikos“ 11-ąjį numerį. KGB rūmuose buvo tardoma ir laikoma jų rūsiuose 10 mėnesių. 1975 m. birželio 17 d. už 6 puslapius padaugintos „Kronikos“ buvo nuteista 3 metams griežtojo režimo lagerių ir 3 metams tremties be teisių.

Nijolių Sadūnaičių
Lietuvoje nėra daug

Valdovų rūmuose vykusiame iškilmingame pagerbimo renginyje pasakodama apie sesers Nijolės iškentėtas kančias, mūsų kraštietė aktorė Dalia Michelevičiūtė negalėdama paslėpti virpančio balso, skaitė anuomet sovietų teisiamos vienuolės pasakytus žodžius: ,,Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Esu teisiama už ,,Katalikų kroniką“. Vadinasi, esu teisiama už tiesą“.
Žodį apie Nijolės Sadūnaitės darbus kovojant už Lietuvos laisvę tarė ir žurnalistas, buvęs internetinio naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius, religijotyrininkas Andrius Navickas. Jis pasakodamas apie disidentės patirtis prisiminė, kaip ji, tardoma KGB sakė, jog tardytojai – vargšeliai, netiki, o ji, vienuolė, lygi milijonierei, nes turi mylintį Dievą danguje.
Politikas, taip pat Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis sveikindamas Nijolę Sadūnaitę dėkojo jai šmaikštaudamas: ,,Sakoma, kad jau kai Dievas davė, tai drėbtelėjo. Lietuvai Dievas tų Nijolių Sadūnaičių nedrėbtelėjo tiek daug“.
Kunigas Vincentas Lizdenis sakė, jog laisvė yra Dievo dovana ir kartais nėra lengva suprasti, jog Dievas dovanoja ją visiems.
Renginio metu dalyvavo ir aktorė, Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri 1987 metais Prancūzijoje vaidino Nijolę Sadūnaitę spektaklyje „Aušros vartai“. Aktorė vienuolę Nijolę Sadūnaitę sulygino su Antigone – kovotoja prieš neteisybę.
Kraštietę, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos absolventę Nijolę Sadūnaitę sveikino ir mokyklos atstovai – mokytojas Gintaras Ražanskas ir du vyresniųjų klasių mokiniai – Daumantas ir mokyklos prezidentas Šarūnas Grigonis, kuris skaitė savo laišką Nijolei Sadūnaitei, dėkodamas už galimybę gyventi laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. O buvusi gimnazijos mokinė Simona Cimbalistaitė disidentei skyrė dainą.
Muzikinius kūrinius renginio metu atliko Gabrielė Agilė Bajoraitė (fortepijonas), Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (meno vadovas prof. Tadas Šumskas, chormeisteris ir solistas Vilius Grušnius, koncertmeisterė Daivalija Genaitytė), aktorius Gediminas Storpirštis.

Priminė skaudžius
Garliavos įvykius

Laisvės premijos teikimo dieną, sausio 13- ąją, Seime Nijolė Sadūnaitė savo kalbą skyrė daugiau nei prieš penkerius metus Lietuvą sukrėtusiai Garliavos pedofilijos istorijai.
13 -ame “Anykštos” laikraščio puslapyje publikuojame visą jos kalbą, pasakytą priimat Laisvės premiją.
Sausio – 13- os dienos pabaigoje N. Sadūnaitės Seime pasakytos kalbos nebuvo galima rasti pirmuosiuose didžiųjų naujienų portalų puslapiuose.
Tačiau šia tema plačiai aptarinėjama socialiniuose tinkluose.

 

Laisvės premijos lauretės Nijolės Sadūnaitės kalba, pasakyta LR Seime, atsiimant apdovanojimą.

Garbė Jėzui Kristui!
Kai Dievas su mumis – kas prieš mus?
Pirmiausia, labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems čia susirinkusiems, (visi be galo garbingi žmonės), už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.
Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje Tiesos pusėje. Siekdama Tiesos ir Teisingumo, taip kovoju už Laisvę – Laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Dievas yra Tiesa, ir Tiesa mus išlaisvina. Norėčiau pacituoti iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis, kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, ir Sibire esančių, kai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas. Čia Švento Jono Evangelija 3,19-21.
„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, – nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve“. (Citatą baigiu).
Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mums visiems taip brangią dieną, dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame, kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija. Deja, labai liūdna situacija.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė. O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda „apsiginklavę“ žmonės (kaip Sausio 13 mes čia prie Seimo), pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami.
Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžiną atilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu 50 metų – geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime ne-su-ti-kau. Sušaudyk – ji nemeluos.“ Ir ją iki šiol tampo po teismus, iš universiteto išėjo, o ji onkologė – ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys – sąžinės kalinys, Magadane 15 metų, per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė 90 metų, buvusi irgi gydytoja.
Ir tuose teismuose aš dalyvauju, ir žinote taip – Laima teisme man (100 procentų) primena Kristų pas Pilotą. Ir, bet labai skaudu, kad teismuose 5-6, daugiausia 12 žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui?
Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie, kaip Sausio 13-tą plikomis rankomis stovėjo prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo – mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.
Visi matėm, kaip jie lauždami kojas mergaitę išnešė.
Prezidentė pažadėjo ištirti, ar buvo smurtas prieš ją panaudotas. Man atrodo – atsakymo nebuvo. Deja.
Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta „vaiko grąžinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir – teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino – buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti – nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, nevienkartinį.
Po visuomenę sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, negu neutralizuojant teroristą Osamą Binladeną – 240 (o ten 20 tebuvo). Mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta.
Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuosiuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja. Gegužinės pamaldos vykdavo vakarais, ir ji, prisiglaudusi prie manęs, be „špargės“ giedodavo gegužinę litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą. Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų – pusseserių, su kuriomis žaidė „klasę“, „dūdavo“ su fleituke ir taip toliau – žodžiu, vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo.
Jai buvo 8 metai. Kas atsitiko Deimantei – iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.
Tiesa, iškart po Deimantės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau. Kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“. Galvytė nesilaiko, seilės bėga.
Kiek vėliau, „Lietuvos rytas“ (tarp kitko, išvadinęs man terorizmo garbintoja, už tai kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybės daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausio teismo visiškai išteisintą – Eglę Kusaitę.) ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.
Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimo metu Policijos generalinis komisaras (o dabar Premjeras) neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai – visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.
Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų tiesos apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Tačiau viskas veltui – atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. (Na tada, kada mes demonstracijoj prašom tiesos ir „Kur Deimantė?“).
Tad noriu jūsų paklausti: „Kas čia?“. Apie tą Laisvę, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą. Bet nesunkiai perskaitysiu įtakingo žurnalisto, niekada nemačiusio mergaitės, nebuvusio Garliavoje, nepakalbinusio nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius. Jai, sako (rodo į save), reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą ją sodinti, taip, taip, siaubas, siaubas! Dar kažkoks ten padėjo sveikatą. Reiškia – mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam!?
Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą.
Naudojuosi proga, kadangi mane girdi Jos Ekselencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.
Šios Konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma:
Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka.
Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.
Todėl klausiu jūsų, ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalime laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkeri su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo Deimantė Kedytė yra gyva?
Pasakykite, prašau, ar Lietuva laikėsi, ar nepažeidė šios Konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?
O, geras Dieve! Šiandien, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos suteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį ir neatsakytą, ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmąkart ir paskutinį gyvenime, kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis:
Ponia Prezidente, Pone Premjere, Pone Pirmininke,
ir prašau jūsų iki vasario 16 – Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo, man ir visuomenei asmeniškai pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio vasario 19-tą sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O, jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės 17 dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti), galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis. Kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais iki šiol persekiojamais (po 9 bylas), kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir Laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjom, Tavęs Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.
Ir baigdama savo kalbą, su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti. Nežinau, kaip Jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos 100-mečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti.
Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų – neturi ateities. Dieve, mums atleisk.
Baigti noriu gerbiamojo kunigo Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais, kentėjusiais. Jis eilėraštį parašė praėjus trims mėnesiams po mergaitės pagrobimo.
Rasūnas (kun. Robertas Grigas)
Mergaitės ašara
Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą –
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą –
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.
Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose –
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama