Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Sekmadienį švęsime Motinos dieną. Ši katalikiškos Europos šventė Lietuvoje atsirado mūsų močiučių jaunystės laikais – 1928 metais.
Laimingi esame, kurie ne tik savo tėvų, bet ir močiučių meile ir išmintimi maitinami augome, kad joms dar gyvoms esant suaugome ir jų išmintį vertinti ir gerbti ėmėme.
Šių laikų socialinė sistema, net ir pensinio amžiaus ilginimas, daugeliui augančiųjų atima dieviškąją bičiulystę su savo močiutėmis.
Aš buvau iš anų laikų laimingųjų.

Perleisti per upę

Puikiausiai prisimenu dvi močiutes, jų meilę, rūpestį, pamokomus žodžius ir pasakojimus iš laikų tolimiausių. Vieną vadinau Gurskų močiute, o antroji buvo Jononių močiutė, kurios sename, dar iš tarpukario užsilikusiame pase buvo parašyta, kad ji – Konstancija Guobienė. Aplinkiniai ją vadindavo tiesiog Kastute, o mums, artimiesiems, ji buvo močiutė.
Susitikimai su močiute senaisiais laikais būdavo prisigėrę kažkokio su baime sumišusio žavesio, jaudulio, kuris drebuliuku užliedavo įsėdus į valtį ir plaukiant per upę. Močiutė paprastai irkluodavo. Nubalęs eglinis irklas plačia mente pasinerdavo į vandenį, ištrauktas vėl būdavo paneriamas – vis naujam grybšniui, kuris stumtelėdavo mūsų laivę vis pirmyn. Iš pradžių pačia pakrante, gerokai prieš srovę, o paskui, jau leidžiantis pasroviui, kuomet tamsus laivagalis kirsdavo spėriai tekantį, žvilgantį vandenį ir eldijos dugnas užslinkdavo ant smėlėto Padvarės kranto.
Ir šiandien dar gyvas, vis menamas džiugesys, įveikus Šventosios srovę, įsiminė ir šalto vandens lašų, krentančių nuo irklo į upę, šnaresys, kaip ir duslus skambėjimas lietaus, kuris taip palaimingai ir paslaptingai alsią vasaros popietę su dundesiu atslinkdavo padangėmis nuo Dvarašilio iki senojo dvaro parko ir ūžtelėdavo dūžtančių lašų melodija, krapnodamas į senmedžių lapijos stogą.
Būdavo, močiutė savo laive per srovę perkeldavo visus vyrus ir moteris, iš Jononių ar Butėnų kranto pasisvečiuoti ar kapų lankyti keliaujančius, net jaunus berniokus, pas Varkujų mergas traukiančius. Apie tai taip įdomiai sakydavo – ,,perleido per upę“. O tokių anksčiau, mano vaikystėje, nestigdavo.Jie tik paūkaudavo, pašūkaudavo pakrantėje ir mano močiutė, iš kiemo nusileidusi prie upės, tokius keliautojus per upę perkeldavo. Dabar nuo pat Užpalių iki Anykščių nė vienos valties upėje nesurasi, niekas tavęs per upę ,,neperleis“, nors šauksi šauksi, – nieks neatsilieps. Šiuolaikinis žmogus įtariai žvelgia net ir į pėsčiomis keliaujantį, ir pats automobiliu, nors ratų ratus reikėtų apsukti, kur tik panorėjęs nukanka.

Gyvenimo vingiai

Mano močiutė buvo kilusi iš neturtingų. Tėvelis, Dominykas Vanagas, – iš Daujočių o motina, Ieva Buitvydaitė, – iš Vilkabrukių. Sukūrę šeimą, ėjo po dvarus ir didesnius ūkius duoną pelnydami, šiaip taip pragyvendami ir vaikučius augindami. O pabiručių buvo daug, nes ir užaugo net aštuoni. Močiutė buvo viena iš jaunesniųjų : gimė šeimynai gyvenant Liepagirių dvare prie Svėdasų. Tad kiltimi buvo svėdasiškė, tuo ir mano garbingą svėdasietišką kilmę paryškindama. Tačiau vėliau jau amžiams pritapo ir tapo vyžuoniške, į Petro ir Povilo atlaidus Svėdasuose nukeliauti nesirūpindavo, o štai Magdalenos Vyžuonose niekados neapleisdavo. Ir eiliniai sekmadieniai ten, Šv. Jurgio bažnyčios skliautų ramybėje, maldai buvo pašvenčiami.
Dar visai jaunutė našlaite pasiliko jau Vyžuonų dvare, kur po Pirmojo pasaulinio karo, sprukdami nuo kruvinojo bolševikų perversmo teroro, apsigyveno ir iš Petrapilio sugrįžę vyresnieji broliai Pranas ir Kazimieras. Brolis Jonas buvo pats tikriausias smarkuolis, gal net smarkiausias miestelio vyrukas. 1919 m. pavasarį išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, sugrįžęs gavo žemės, kurią pardavęs atidarė restoraną Utenoje. Ten su plačiu užmoju visus pažįstamus, giminaičius priimdavo ir vaišindavo, tad labai greitai užeiga bankrutavo, o visko netekęs Jonas su šeimyna sugrįžo į nedidelę uošvių trobelę Sprakšių ulytėlėje Vyžuonose. Ten jau gyveno įvairiais darbais duoną pelnydamasis, sėkmingai žūklaudamas ir linksmai gyvendamas. O jaunylis močiutės brolis, pats tikriausias atsiskyrėlis, romantikas, padirbėjęs Rėzos malūne ir visus malimo mechanizmus gerai perpratęs, kažkur pražuvo, tik po kelerių metų artimieji jį surado – darbavosi malūnininku visiems žinomame Ginučių vandens malūne.

Klebonas Aleksandras Mileika

Kuomet miljonieriumi vadinamas apsukruolis Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika nupirko Vyžuonų dvarą, Močiutė jau buvo ištekėjusi. Įvairius verslus valdęs dvasininkas numatė, kad į tą ūkį prie Šventosios ūkvedžiu geriausiai tiks rimtas ir teisingas vyras Antanas Guobis. Buvo gyvenęs Petrapilyje, truputį pasimokęs, gražiu braižu rašęs ir puikiai skaičiavęs, patyrimų ne tik mieste prie Nevos bet ir Pirmojo pasaulinio karo fronte įgavęs. Pasiūlymas buvo priimtas ir šeimyna su visa manta bei trimis nedideliais vaikučiais – Stanislovu, Vlada ir Antanu – poriniu vežimu išsigabeno į Jononis. Po kelerių metų, jau vokietmečiu, gimė ir ketvirtasis – Domas.
Močiutė apie kleboną kalbėdavo tik gerai. Prisimindavo, kaip šiam einant nuo stambumo net grindys linguodavo, kone visa bažnyčia drebėdavo, prisimindavo, kaip susirgus mergaitei pas gydytojus ją nuvežė klebono automobiliu. Gailėjo, kai kleboną 1941 m. birželį ištrėmė į Sibirą. gailėjo sugrįžusio, jau pasiligojusio ir prasitarusio, kad nemokėjęs gyventi, todėl teko kentėti.
Gyvenimas dvare buvęs puikus.Tokie gražūs buvo dar senieji, paslapčių pilni rūmai, didelis ūkis, daug gyvulių, darbininkų, nuolatos daug užklystančių žmonių. Laimingai praslinko karas, po to jau ir pokario metai, nuolat užklystantys partizanai, kartą rūsyje pasislėpęs jų vadas Teodoras Kviklys – Klajūnas ir dar pora vyrų. Žinoma,pasirodydavo ir stribai, kurie nuolat grasindavo Sibiru. Tačiau pavyko išgyventi.
Suprato mokslo svarbumą, turėjo mokslo jėgos pajautą. Močiutė skatino mokytis. Mano dėdė Stasius buvo pirmasis iš kaimo, baigęs aukštąjį mokslą pokariu, tapęs mokytoju. Mokytoja tapo ir jos sesuo Vlada, mokėsi ir jaunesni vaikai. Kuomet vyresnėliai studijavo Vilniuje, močiutė dažnai pas juos nuvažiuodavo – nuveždavo maisto saviems, taip pat sviesto, kiaušinių, lašinių parduodavo. Kartą bestovėdama eilėje močiutė pamatė, kaip paauglys ,,žulikas” skutimosi peiliuku prapjovė žmogaus kišenę ir bandė ištraukti piniginę. Močiutė kapt jį už rankos, tas dar muistėsi, bandė šerti, tai tuomet močiutė jam kaip reikiant trinktelėjo į snukį. Žmonės aplinkui išsigando, jiems atrodė, kad tą kaimo moterį tuoj papjaus – sekė iki pat stoties, bet buvo diena, šviesu ir užpulti nedrįso. Drąsos ir ryžtingumo jai niekad nestigdavo.

Storių blynų bliuzas

Vasaros malonumai mums, anūkams, būdavo prisodrinti neišvengiamų darbų – vartyti, grėbti, vežti, į pašarnę kimšti šieną, ravėti bulves ir daržus, ypač ilgose runkelių vagose piktžoles išgalabyti. Taip pat dar ir kolorado vabalus rinkti ir dar šį tą nuveikti. Tačiau už šiuos visus darbus pačioje darbymetėje močiutė mus pamalonindavo ypatingu valgiu – storais blynais. Jie būdavo kepti su mielėmis, pridėjus labai daug kiaušinių ir būdavo nežemiškai stori, gal centimetriniai. Ypač gerai jie sueidavo su bruknių uogiene.
Kai jau buvau pajėgus, man tikriausias smagumas būdavo sukapoti malkas. Kirviu mojuodavau su įkarščiu, močiutė sakydavo, kad kuomet aš darbuojuosi, gražu žiūrėti – kartais atsisėdusi menką valandėlę ir pažiūrėdavo. Paauglystėje man nestigo didžių norų ir darbštumo. Krūva mažėdavo greitai. Sukaitęs nerdavau čia pat, pakalnėje, į upę, vėl sugrįždavau, vėl darbuodavausi, kol karšta saulė, rudinanti mano kūną, vėl nugindavo į vėsius vandenis.
Tikriausia puota būdavo ir tuomet, kai močiutė iškepdavo duonos. Kepalai būdavo didžiuliai, ant klevų lapų pakepti. Kaip smagu būdavo gauti dar karštos duonos abišalę ir valgyti pienu užsigeriant. Taip nežemiškai gardu, rodosi, nieko gardesnio pasaulyje nebuvo ir nebus.

Knygų vakarai

Kuomet pasaulį apgaubdavo žiemos ramybė, kuomet balti sniegai užklodavo, upę sukaustydavo ledas, mes pas močiutę nueidavome lediniu upės tiltu. Buvo smagu ten pabūti : troba šilta, lauke ūžauja vėjai, o močiutė imdavo knygą ir visi pakaitomis pradėdavo ją skaityti. Tas paprotys buvo užsilikęs dar iš senų laikų. Mano tėvelis vis prisimindavo namuose buvusią nuostabią, gal dar iš senojo dvaro laikų užsilikusią smetonišką knygą – Žiulio Verno ,,Penkiolikos metų kapitonas”. Tokią didelio formato, žalsvu viršeliu, su daugybe juodai baltų iliustracijų, pasigėrėdama šį tą pasakodavo: apie bekraštes jūrų bangas skrodžiantį burlaivį ,,Piligrimą”, apie gudrų šunį Dingo, apie kapitoną Hulį bei niekšą Negarą ir sugadintą kompasą… Už lango ūžaudavo vėjai, tolimą jūrą blaškė audros, o mums šiltam močiutės trobesy buvo saugu ir gera. Kuomet išmokau ir aš skaityti, močiutė netrukdavo tuo pasigėrėti, paduodavo kokią knygą ir paprašydavo skaityti. Na ir imdavausi – skardžiu balsu, garsiai. Tai buvo nuostabu.
Kada neliko rojaus to, kuomet močiutės mano mirė, mintis įkrito į mane: kaip man gyvent, kuomet aplink pasaulis miręs. Tačiau labai jau greitai pajutau, kad ta šviesa močiutės manojoj širdyje gyva, šviesia viltim sukurti naują rojų spindi, dega.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama