Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Viename iš Rokiškio dvaro muziejui priklausančių pastatų yra surinkta ir eksponuojama itin gausi vieno didžiausio lietuvių liaudies menininko Liongino Šepkos drožinių ekspozicija.
Menotyrininkai pripažįsta šių darbų vertę, unikalumą, išskirtinumą ir sutaria, kad tikras menas gali gimti ir gyvenant visiškame skurde, skurdžioje trobelėje Pandėlyje (Rokiškio raj.).
Atvykusieji į Rokiškio dvarą čia gali pamatyti ir daugiau unikalių medžio dirbinių – tai bene vienintelę Lietuvoje esančią prakartėlių kolekciją, tarp kurių yra ir anykštėnų tautodailininkų, medžio drožėjų Jono Tvardausko ir Valento Survilos kurtų prakartėlių.

Rokiškėnai džiaugiasi garsiu
kraštiečiu

Rašytojas, eseistas Tomas Sakalauskas apie L. Šepkos drožinius yra rašęs: „Didžiausia jo darbų stebuklybė – tai grandinės, padarytos iš vieno medžio gabalo. Išvydęs jas, pamatęs jo stovylas, patiri gerąją jėgą, didingą poveikį, kuris ilgai nepraeina ir nuo jų atitolus. Juos pamatęs, nueini kitoks, pasikeitęs negu buvai prieš ateidamas. Lionginas Šepka buvo menininkas. Tokių nedaug, tokie gal gimsta kartą per šimtą metų“.
Pasak Rokiškio dvaro muziejaus direktorės pavaduotojos vyr. fondų saugotojos Dalios Kiukienės, L. Šepkos ekspozicija – didžiulė vertybė, kuria muziejus gali didžiuotis. „Buvęs be galo paprastas, santūrus, netgi asketiškas žmogus kūrė didžiulį meną. Daugiau nei 20 metų muziejuje vyksta medžio drožėjų parodos dievdirbiui L. Šepkai atminti“ – unikalia kolekcija džiaugėsi pašnekovė.

Brolio mirtis „išlaisvino“
talentą

L. Šepka gimė 1907 m. rugpjūčio 26 d. Įdomi jo pavardės kilmės istorija. Bet kurioje knygoje, kataloge ar straipsnyje randama Šepkos pavardė. Tačiau oficialiuose dokumentuose jis yra Šapka. Pandėlio bažnyčios dokumentuose užrašyta pavardė rusų kalba su „a“ raide. Tačiau jau XIX – XX a. pradžioje rašytiniuose dokumentuose ši pavardė jau rašoma dvejopai. Tame pačiame dokumente Liongino sesuo Emilija, gimusi 1898 m. įvardinta Šepkaitės pavarde.
1908 m. sudarytame „Pandėlio parapijos parapijonių sąraše“ surašyta visa šeima. Jos galva – Justinas Šepka – 44 m., motina Elžbieta Švelnyčia – 43 m., vaikų pavardės nesurašytos, tik vardai – Albinas -22 m., Jonas – 20 m., Petras – 14 m., Viktoras – 6 m. ir jauniausias Lionginas – 2 m.
„Pandėlio parapijos alfabetinių mirusiųjų sąraše 1864 – 1940 m.“ 1920 m. mirusi L. Šepkos motina įrašyta dvejopai – Elžbieta Šepkienė ir skliausteliuose „Šapkova“.
Liongino giminės yra pasakoję, kad jam nepatiko „Šapka“, nes rusiškai tai reiškia „kepurę“ ir jam labiau patiko variantas su raide „e“.
Dar kalbant apie L. Šepkos šeimą, reikia pridurti, kad jo motina garsėjo kaip puiki dainininkė ir dainų kūrėja. E. Šepkienė pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią. Ten išgirsti Evangelijos žodžiai giliai įkrito Lionginui į širdį, nes ėmęs drožti, didžiulius medžio plotus padengdavo prisimintais ir atkurtais jos tekstais.
Tačiau neilgai vaikai džiaugėsi motinos meile ir rūpesčiu. Našlaičiai patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, dirbo „zimagoru“ (kasė melioracijos griovius), skaldė akmenis, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą, kuris atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu.
Sunkiais pokario metais Lionginas glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė.

Tai L. Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko „stebuklas“, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis iš medžio ėmė kurti šedevrus.

Didelės skulptūros netilpo
mažoje menininko pirtelėje

L. Šepkos kūrybą galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis apima 1950–1960 m., o antrasis tęsėsi iki pat jo mirties 1985 m.
Kaip jau buvo minėta, pirmąjį šedevrą L. Šepka sukūrė mirusiam broliui Petrui. Tai buvo neįprastas paminklas, susidedantis iš daugelio detalių. Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina šį jo kūrinį: „Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis – kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptingo žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu.“ Sukūręs šį paminklą, L. Šepka jau nepaleido iš rankų kaltelio ir medžio.
D. Kiukienė pasakojo, kad „L. Šepka apsigyveno pirtelėje. Ten buvo ir jo dirbtuvė, ir gyvenimo vieta. Menininko amžininkai atsimena, kad pirtelėje nebuvo jokių baldų. Pasieniuose stovėjo išrikiuotos skulptūros, bareljefai, grandinės. Didžiulės skulptūros viduje netilpo ir stovėjo lauke atremtos į pirtelės sienas“.
L.Šepka, pasinėręs į kūrybą, nesidomėjo ir nesirūpino buities dalykais, maisto sušelpdavo kaimynai ir geri žmonės. Vienumoje ir varge jis sukūrė vertingiausius drožinius. L. Šepką ypač išgarsino Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus skulptūros. Žmogaus dydžio skulptūrų plokštumos ištisai užpildytos ornamentais. Jis yra naujo, lietuviško, ornamento kūrėjas. L. Šepka išdrožė labai daug mažesnių skulptūrų. Tai daugiausia švč. Mergelės Marijos ir Kristaus atvaizdai. Bareljefuose mėgo vaizduoti jų gyvenimo vaizdus, po jais parašydavo savo komentarus. Menininkas nedarė brėžinių, eskizų. Jis pasakojo, kad prieš savo akis matydavo, ką turi drožti. Pagrindinis drožėjo darbo įrankis buvo aštrus peiliukas. L. Šepka sukūrė apie pusantro tūkstančio darbų. Apie jo kūrybą žinojo tik kaimynai, Pandėlio gyventojai.

L. Šepką – kaip menininką – atrodo studentai

L. Šepka niekam nežinomas savo pirtelėje kūrė 10 metų. Kaimynai jį laikė keistuoliu, kuris užsiima nereikalingais dalykais. 1960 m. į Pandėlį atvyko Vilniaus dailės instituto studentai (dabar garsūs dailininkai L. Tuleikis, V. Ciplijauskas ir kt.). Jie vaikštinėjo po miestą, ieškojo įdomių žmonių ir išgirdo apie „keistuolį“. Aplankė L. Šepką ir buvo priblokšti jo kūrinių didingumo, originalumo.
Studentai nufotografavo jo kūrinius, parodė nuotraukas savo dėstytojams. Visi suprato, kad Lietuvos meno pasaulyje atsirado neeilinė asmenybė. Pas L. Šepką pradėjo lankytis žurnalistai, menotyrininkai, menininkai. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė straipsnių apie jo kūrybą. Lionginą Šepką aplankė ir Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai.
1961 m. vasarą muziejininkai sužinojo: L. Šepka išvežtas į Didvyžių senelių namus Vilkaviškio r., o jo darbai sumesti garaže. Muziejininkai juos išgabeno į muziejų, kur jie tapo vertingiausiais ir įdomiausiais eksponatais. L. Šepkos drožinius muziejininkai surūšiavo, atskyrė monumentaliuosius nuo smulkiųjų, sumontavo kompozicijas ir ėmėsi rengti nuolatinę ekspoziciją. Sudėtingiausia buvo eksponuoti didžiausią erdvinę kompoziciją – paminklą broliui Petrui. Teko ardyti lubas ir aukštinti ekspozicijos salę. 1971 m. lankytojams duris atvėrė 2 salės ir nuo to laiko Rokiškio muziejus asocijuojasi su L. Šepkos kūryba, muziejus dažnai pavadinamas Šepkos vardu.

Kūryboje – ne vien
krikščioniška tematika

Antrojo kūrybos periodo (1960-1985) sukurtuose darbuose, kurie eksponuojami trijose Rokiškio dvaro muziejaus salėse, atsirado gyvos kaimo realijos. Jis išdrožė įspūdingą erdvinę kompoziciją „Zitos darželis arba paukščių balius“. Paskutiniaisiais metais L. Šepka, gyvendamas Vilniuje, sukūrė daug artimųjų, giminių bareljefinių portretų. Jam impulsą teikė matytas veidas nuotraukoje ar žurnale, žmogus, apie kurį buvo girdėjęs, istorinės asmenybės.
Šešta salė skirta jo atminimui įamžinti. L. Šepkos asmenybė domino daugelį menotyrininkų, rašytojų, fotografų, žurnalistų, menininkų, žygeivių. Skulptūrą L. Šepkai yra išdrožęs ir anykštėnas J. Tvardauskas.
Dar gyvam esant, parašyta daugybė straipsnių apie jo kūrybą ir gyvenimą. 1972 m. Lietuvos kino studija sukūrė dokumentinį filmą „Pasirašau – arkitektas“ (režisierius Rimtautas Šilinis), kurį lankytojai gali pamatyti muziejuje.
Ekspozicijoje įrengta garso ir vaizdo sistema, stendai su išsamia informacija lietuvių, rusų, anglų kalbomis.

Brandžiame amžiuje
užklupo meilė

Pas L. Šepką, gyvenantį Matijošiaus trobelėje, 1970 m. rudenį atėjo žurnalistė Danutė. Jų susitikimas ir draugystė užfiksuoti L. Šepkos jai rašytuose laiškuose. Tie septyneri metai, per kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių apie L. Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Tai savotiškas jo dienoraštis. Iš laiškų sužinome apie kūrėją kamavusias mintis, apie kasdieninius rūpesčius, kurie šiandieniniam žmogui atrodo nesuprantami ir keisti. Skaitant laiškus, prieš akis iškyla XX a. 2-osios pusės gyvenimo panorama. Buitiniai patogumai L. Šepkos beveik nepalietė. Iki 1976 m. vasaros jis gyveno be elektros, pasišviesdavo žvake, o kai jų pritrūkdavo – naudojo taukus.
Menininkas labai jautė gamtą, rūpinosi įsitaisyti gerus žiūronus, kad galėtų stebėti paukščius. Laukdavo grįžtančio varnėno, jaudinosi, kad jam nesant namie, varnėnas gali išskristi. Džiaugėsi pirmuoju vieversio čyrenimu, pempės klykavimu. Tačiau daugiausia meilės ir dėmesio teko šuniui Sargiui, kurį padovanojo Danutė. L. Šepka galėjo pats keletą dienų pabadauti, bet Sargiui visada turėjo būti parūpinta maisto.
Nuo 1978 m. prasidėjo šviesiausias Liongino Šepkos gyvenimo laikotarpis. Gyvendamas Vilniuje su artimu ir mylimu žmogumi – žmona Danute, jis buvo apsuptas dėmesiu ir rūpesčiu. O ir pats turėjo kuo rūpintis ir ką mylėti.
Beveik aštuonerius metus tęsėsi dviejų žmonių brandžiame amžiuje gimusi meilė – iki pat 1985 m. lapkričio 4 d., kada L. Šepka iškeliavo Anapus. Palaidotas jis norėjo būti gimtinėje, tad amžinojo poilsio atgulė Lebedžių kapinėse (Rokiškio raj.).

Rokiškis didžiuojasi ir
prakartėlių kolekcija

Rokiškio dvaro muziejuje unikali ne tik L. Šepkos ekspozicija. Viename iš muziejui priklausančių pastatų saugoma didžiausia Lietuvoje prakartėlių kolekcija. Joje – per 130 prakartėlių.
D. Kiukienė sakė, jog respublikinės prakartėlių parodos rengiamos nuo 1998 –ųjų. Mintis ir idėja priklauso italui verslininkui ir mecenatui Andželui Frosijui.
Prakartėles, pasak D. Kiukienės, meistrai kuria įvairiausia maniera. Vieni jas drožia detaliai vaizduodami personažus, kiti – labai apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie autoriai stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikotarpiui būdingas detales.
Geriausi kūriniai arba muziejininkų nuperkami, arba meistrų dovanojami muziejui.
Ne vieną kluone šalia dvaro eksponuojamą prakartėlę yra sukūrę garsiausi Lietuvos medžio meistrai – Saulius Lampickas iš Alytaus, Adolfas Teresius iš Garliavos, Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės, a. a. J. Tvardauskas, taip pat V. Survila iš Anykščių, Pranas Dužinskas iš Telšių bei kiti.
D. Kiukienė priminė, jog prakartėlių tradicija kildinama iš Italijos. „XIII a. šv. Pranciškus surengė Jėzaus gimimo šventę – jis pats norėjo pamatyti ir kitiems parodyti, kokiame skurde Jėzus gimė. Vaidinime dalyvavo ne tik žmonės, bet ir gyvulėliai“, – sakė D. Kiukienė. Jos žiniomis, Italijoje dar yra išlikusi XIII a. prakartėlė. Tiesa, ji ne medinė, o pagaminta iš marmuro. Teigiama, jog XV a., suklestėjus prakartėlių tradicijoms, jos daugiausia buvo kuriamos medinės. Be to, dažomos.
XVIII a. – prakartėlių aukso amžius. Jos tapo meno kūriniais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama