Laikraščio anonsas


Apklausa

Ar Anykščių miesto parkas yra tinkama vieta daržui?

  • Čia turbūt pokštas? (50%, 2 b.)
  • Daržai turėtų būti arčiau žmonių - mikrorajonuose (25%, 1 b.)
  • Paverskime visą miesto parką daržu (25%, 1 b.)
  • Manęs daržininkystė nedomina (0%, 0 b.)

Balsavo: 4

Loading ... Loading ...

Dienos komentaras

Kodel kyla tokios problemos ?: „Atsakymas paprastas – Nera rajone šeimininko. Pavasarį tikimės jį jau turėti ! Dabar jau visi suprantame, kad policiniai metodai rajono valdymui nera tinkami ir posakis „Man patinka komandinis darbas – aš duodu komandas, jus vykdote“ neturi buti rajono vadovo koziris. Nepasitikėjimas ir komandos visokiais būdais žeminimas priveda valdymą prie visiškos destrukcijos. Tai turi matyti ir suprasti rajono Taryba ir imtis atitinkamų veiksmų ! Na bet jei rajono Taryba šiuo klausimu nekompetentinga, palauksime pavasario ir bėdą išspręsime patys. Rajono gyventojai, rinkejai.“


Sentencija

LUKAS PAKELTIS, Anykščių rajono tarybos narys: „Manau, kad žmonės susidarys nuomonę, kad policininkams vieta policijoje arba pensijoje.“


Dienos anekdotas

Bendra Rusijos – JAV kosminė įgula skrenda virš Rusijos. Amerikiečiai su prietaisais stebi Žemės paviršių. Staiga vienas amerikietis sušunka:
– Klausykit, labai keistas dalykas. Kaskart, kai skrendame virš Rusijos, aš nuolat matau žmones su teleskopais, tūkstančius tokių žmonių. Jūsų tauta labai domisi astronomija?
– Ne, – atsako rusas, – jie tiesiog geria tiesiai iš butelio.


Gyvendami dideliame mieste, neretai nežinome, kokie kaimynai gyvena už mūsų durų… Nedideliame kaime net ir apie tolimesnius kaimynus norime žinoti viską, ypač jei jie – kažkuo išskirtiniai, saviti, meniškos sielos.
Mano pažintis su pedagoge, dailės mokytoja Stase Rulevičiene, gyvenančia Budrių kaime (Kavarsko sen.), prasidėjo labai jau šiuolaikiškai – per feisbuką. Pamačiau jos darbus, pinamus iš vytelių ir tapomus ant drobės. Važiuodama pro šalį, atkreipiau dėmesį į išpuoselėtą sodybą su dekoro elementais.

– Kelintais metais atvykote gyventi į Budrius ir kodėl būtent čia? Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą?
– Aš esu vietinė, gimusi Budriuose, tad čia mano šaknys. Vaikystė, paauglystė prabėgo čia, tiesa, kiek tolėliau (rodo ranka pro langą), o 1969 metais tėvai pasistatė šitą namą. Kai mama liko viena, kiekvieną šeštadienį atvažiuodavau. Būdama 87-erių, pavasarį, mama iškeliavo į amžinybę, o aš jau visai vasarai čia atvažiavau ir likau – juk turėjom žemės, daržiuką, savo medelius pasodintus. Ir prasidėjo mano didžioji meilė, ir tai ne menui, o žemės ūkiui (juokiasi). Dailė buvo darbas, už kurį aš gaudavau pinigus. Dirbau ir iki dabar dvi dienas per savaitę tebedirbu Širvintose, meno mokykloje. Na, o čia, Kavarske, mano pavardė Rulevičienė, ko gero, nieko nesako. Visi mane pažįsta kaip Dzienaitę.
– Kada pajutote, kad turite polinkį į dailę, į kūrybą?
– Kiek aš save atsimenu, aš visada paišelioju… Visada ir visur. Kai buvau vaikas, esu pripaišiusi net ir ant ką tik į sodybą atvežtų naujutėlaičių langų rėmo. Tą tėvo žvilgsnį iki dabar atsimenu, ir jo repliką atsimenu, bet nekartosiu (juokiasi). Piešdavau ir pripiešdavau visko ir visur. Ir visada galvojau, kad aš labai gražiai paišau. Patikdavo ir iš molio lipdyti. Tiesa, tuo tikruoju menininku aš netapau – viskas atiduota pedagogikai, mokytojo veiklai, savo ir kitų vaikams, o sau – kas liko.
– Kiek užauginote atžalų?
– Penki vaikai. Oi, sunku buvo, kol mažutėliai augo… Tais laikais nė vaikų darželių nebuvo, o į darbą reikėjo grįžti. Mama padėjo, kažkaip užaugo visi. Du mokytojai, architektė, istorikas – manau, vaikai gerus kelius pasirinko. Dukra Rasa irgi dailės mokytoja.
– Kaip pasijutote, kai visi vaikai išsiskirstė, pasirinkdami savo atskirus gyvenimo kelius?
– Vaikai užaugo, išsilakstė, o man nieko neliko… Ne, man liko laisvė! Teko laimė sutikti puikią kolegę, mokytoją Aldoną Ragelskienę. Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinės mokyklos taryba pritarė mūsų siūlymui steigti vaikų dailės galeriją mokykloje. 1999-aisiais ta galerija, pavadinimu „Vieversys“, buvo atidaryta. 2003-aisiais Širvintų meno mokykloje įsteigtas dailės skyrius. Šiuo metu čia dėstau tapybą. Mūsų dailės galeriją aplankė daugybė delegacijų iš įvairių pasaulio šalių. Važiuoju ten, į darbą, tik dvi dienas per savaitę, ir vėl grįžtu į mylimą kaimą. Geras jausmas ir į mėgiamą darbą nuvažiavus, chalatą apsivilkus, ir į savo kaimą grįžus.
– Koks buvo Jūsų kelias į dailės pasaulį?
– Mano kelią man atvėrė Dailės akademija. Studijų metais ten esame studijavę viską: keramiką, skulptūrą ir taip toliau. Keramika man taip pat labai patinka, juo labiau, kad čia irgi galima naudoti spalvas. Vis dėlto keramikos meno yra sudėtinga imtis kaime dėl labai aiškios ir žemiškos priežasties – reikalinga speciali krosnis, o ji tikrai brangiai kainuoja.
– Papasakokite apie savo tapybą: tematiką, pasirinkimą, mėgiamas spalvas ir potepius, vaizduotės galią… Kas Jūsų paveiksluose?
– Mano tapybos tematika – kaimas. Tai, ką aš matau: gėlės, pieva, vanduo, medžiai. Metų laikai. Viskas, kas aplink, čia pat. Mėgiamos spalvos? Visos, kurios sukuria reikalingą nuotaiką.
Tapyba – ne fotografija… Nuotrauka, tiesa, gali inspiruoti. Kartais pravartu pažiūrėti, kaip ten kokie lapai išsidėstę ar panašiai.
– Kada pajutote, kad galite parduoti savo darbus, paveikslus?
– Ne, mano darbai neskirti parduoti. Tiesa, keletą esu pardavusi jubiliejų progomis, bet apskritai aš savo darbus išdaliju. Juk būtų neįdomu padarius vieną darbą, lygiai tokį ar panašų daryti ir antrą, ir trečią. Ne, tai ne man. Beveik visus nupintus darbus išdovanoju.
– Papasakokite apie savo pomėgį pinti iš vytelių.
– Pynimas mano gyvenime atsirado, kai dėsčiau sustiprintą dailę. Berniukai taip pat turėjo daryti meninės pakraipos darbus. Nuvykau į kelių dienų pynimo kursus VPU (dabar – LEU) Profesinių kompetencijų tobulinimo institute. Va jergutėliau, kaip man patiko! Be to, čia, kaime, mano griovyje yra pilna kūrybinės medžiagos! Pasiimu žirkles, ir prisiruošiu vytelių visai žiemai. Atsisėdu žiemą ir krapštau… Malonumas!
Dvejus metus įvairiose bendruomenėse vedžiau pynimo kursus, tad jau nemažai yra ir mokančių to, pavadinkime, amato. Kitas klausimas, kiek yra turinčių kantrybės.
– Ar Jūsų kūrybai reikia atskiro kambario ir izoliavimosi nuo visų kitų?
– O, taip! Geriausia, kai nieko nėra namie. Reikia atsiskirti, atsiriboti. Įsijungiu muziką… Mano svajonė yra turėti visiškai atskirą pastatėlį, kur nueičiau, „atsijungčiau“ ir daryčiau.
– Kas Jus labiausiai džiugina čia, kaime? Juk provincija neretai kiek užgniaužia žmogų, bet tai, manau, negalioja meniškos sielos asmeniui. Gal būtent čia, provincijoje, ir yra Jūsų „aukso amžius“ visomis prasmėmis?
– Taikliai paklausėte, ir aš visiškai sutinku su tokiu apibūdinimu – mano aukso amžius.
– Kas yra Jūsų spalvingosios mūzos?
– Gyvenant natūralios gamtos apsuptyje, jokių mūzų nė nereikia ieškoti. Viskas plaukia savaime. Mano mūza – mano gimtasis kaimas! Štai sodų žydėjimas. Tik ir gaudyk, žmogau, tą dieną, tas akimirkas! Tik čiupk spalvas!
Pamenu, atvažiuoju į Budrius, ir ką aš matau? O bijūnų grožis! Anksčiau čia moterys tikrai daug gėlių augindavo – gėlių darželiai linkdavo nuo gėlių žiedų. Pirmiausia aš ir pradėjau tapyti gėles. Vėliau kažkiek pabodo gėlės, o ir pilnas internetas tų gėlių! Pro langus gražus horizontas matomas, mano berželiai, mano žilvičiai… Jūrą, vandenį ėmiau tapyti.
– O ar tapėte kada Budrių ežerą?
– Ne, dar ne, bet reikėtų. Tiesa, mūsų ežeras labai jau savitas, gausiai apaugęs vandens augmenija, tai to vandens ne tiek daug ir matyti, bet taip, reikėtų.
– O kaip dėl sapnų ir vizijų?
– Ne, miegu aš gerai, – vėl šypsosi humoro jausmą turinti pašnekovė. – Aišku, būna, kad kartais kokia mintis nežinia iš kur atsiranda. Gal iš pasąmonės? Neretai koks paveikslas ir metus gali dūlėti nepabaigtas, bet vis tiek ateina laikas ir jam.
Kitą kartą, žiūrėk, užsitęsia minčių procesas – štai apie pienių žydėjimą galvojau penkerius metus. Matyt, mintims irgi reikia brandos, tada ir pats darbo rezultatas solidesnis.
Matau vizijose ir laukiu javų žydėjimo, foną tam reikalui jau turiu (rodo į šalia stovintį molbertą su melsvu fonu).
– Kaip Jūsų pomėgį vertina šeimos nariai? Kam pirmiausia parodote savo kūrybos rezultatą?
– Vyrui parodau. Pažiūri, pažiūri, ir dažniausiai vyriškai ir trumpai atsako „Ai, nežinau“. O kartais ir pakomentuoja kiek. Vaikams nusiunčiu internetu, parodau, aptariam. Anūkai irgi įvertina.
– Kaip manote, ar iš meno galima pragyventi?
– Kaime iš meno nepragyvensi. Tiesa, žmonės visi yra menininkai, tik ne visi žino. Kas anksčiau, kas vėliau tą savo užslėptą potraukį kam nors atranda, patikėkit, patiria nuostabių emocijų! Matau ir stebiu, kaip atsiskleidžia, kaip neretai pražįsta žmogus, arčiau prie meno prisilietęs, pakrapštęs…
Pragyventi… Kur tau! Net ir iš nedidelio ūkio, žmogau, nepragyvensi. Štai ir mes su vyru laikome 40 avių, 20 vištų, 10 ančių, dvi ožkas, arkliuką ponį, bet visa tai apibendrinčiau taip: pelno jokio, vien išlaidos.
– Ar nesuklysiu padarydama išvadą, kad čia, kaime, gyvendama ir užsiimdama sau patinkančia veikla, esate rami ir laiminga, mėgaujatės gyvenimu, o tapydama esate savimi ir patiriate sielos atgaivą…
– Tikrai taip. Taikliai. Sutinku su kiekvienu jūsų žodžiu visu šimtu procentų.
– Ko palinkėtumėte šių dienų žmonėms, įžengusiems į antrąjį valstybės šimtmetį?
– Važiuokit visi į kaimą! Ko ten sėdit visi mieste? Kaimas žmogui duoda tikrai daug, tik reikia mokėti pasiimti. Taip, kartais tikrai žavus ir tas miesto šurmulys, bet motulės gamtos ramybė… Ne, tai net nepalyginama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Susiję straipsniai:



Taip pat skaitykite:


Trečiadienį į Vokietijos Mainco miestą dalyvauti Kalėdų festivalyje Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis išvyko ne vienas. Anykščių rajono savivaldybė informavo, kad kartu su meru K.Tubiu į trijų dienų trukmės kelionę į Vokietiją iškeliavo ir vokiečių kalbos mokytoja Viol ... Skaityti daugiau >>

Ilgametė Anykščių rajono tarybos sekretorė Vaiva Strepeikė perėjo dirbti į civilinės metrikacijos sferą. Ji kaip ir anksčiau dirba Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriuje, tačiau darbas iš esmės pasikeitė. Vietoj V.Strepeikės, Tarybos sekretore jau pradėjo dirbti A ... Skaityti daugiau >>

Treti metai Viešintų seniūnija neturi nuolatinio seniūno. Keli anksčiau skelbti konkursai neįvyko. Tačiau, po Naujųjų seniūnija, greičiausiai, turės nuolatinį vadovą. Savivaldybės administracijos skelbtame konkurse šį kartą ryžosi dalyvauti trys asmenys. Kiek iš jų galės dal ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė pateko tarp 19 Lietuvos savivaldybių, kurioms skirtas finansavimas įrengti nemokamo belaidžio interneto zonoms viešosiose erdvėse. WiFi zonoms įrengti skirti 15 tūkst. eurų, – pranešė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Gyventojai kviečiami iš ... Skaityti daugiau >>

Šiandien ankstų rytą Vyskupo skvero šlaite žiemiškais akcentais pasipuošė užrašas ANYKŠČIAI. Anykščių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva Antano Vienuolio progimnazijos 8b klasės mokiniai kartu su mokytojais Gitana Valančiūniene ir Valentinu Gudėnu darbavosi prie  ... Skaityti daugiau >>

Startuoja paskutinis aplinkosaugos projekto „Mes rūšiuojam. Vasara“ etapas. Panevėžio, Utenos ir Vilniaus apskričių bendruomenės visą mėnesį, iki rugpjūčio vidurio, rinks nenaudojamą elektros ir elektroninę įrangą, senus nešiojamuosius akumuliatorius ir baterijas. „Tai jau ... Skaityti daugiau >>

Šiandien –  paskutinioji Zitos Neniškienės, kaip Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės, darbo diena. Su gėlių žiedais ta proga Z.Neniškienę aplankė ir už darbą įstaigoje dėkojo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vicemeras Sigutis Obelevi ... Skaityti daugiau >>

Policija gavo  Vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajono savivaldybėje pranešimą, kad vyras (gim. 1987 m.), gyvenantis  Anykščiuose, Vairuotojų g., galimai smurtavo prieš mažamečius vaikus (gim. 2011 m. ir gim. 2013 m.). Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis sulaikytas ... Skaityti daugiau >>

Liepos 13 dieną  apie 17.20 val. moteriai (gim. 1923 m.), gyvenančiai  Anykščiuose, Ramybės g., paskambino asmuo prisistatęs chirurgu pasakė, kad jos draugė griūdama nuo laiptų kliudė kaimynę ir ją sužalojo. Aiškino, kad sužalotą moterį reiks operuoti, o tam, kad draugei Milda ... Skaityti daugiau >>

Į policiją kreipėsi Anykščių miško festivalio organizatoriams įrangą paskolinęs ir ją praradęs  vyras.
Gautas 1960 metais gimusio vyro  pareiškimas, kad biržėlio 26 dieną  dingo sportinis tinklas ir trosas. Birželio 20 dieną  jis paskolino sportinį tinklą ir trosą ... Skaityti daugiau >>

Liepos 14 dieną  apie 19.19 val. Anykščiuose, Vilniaus g., patikrinimui sustabdytas automobilis HONDA FIT. Pas keleivį (gim. 1986 m.), gyvenantį  Klaipėdoje, Kurpių g., buvo rasti du užspaudžiami politileniniai paketėliai su baltos spalvos milteliais. Vyras paaiškino, kad paketėliai ... Skaityti daugiau >>

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus tęsia pernai prasidėjusią Ukrainos rašytojų rezidencijų Anykščiuose programą. Dešimt liepos dienų Anykščiuose gyvena ir lietuvišką tematiką savo kūrybai kaupia Ukrainos istorinio bestselerio tėvu tituluojamas 67 metų ... Skaityti daugiau >>

Anykščių rajono savivaldybė paskelbė maisto kotelių viešąjį pirkimą. Šios kortelės bus išdalintos sergantiems tuberkulioze. Anykščių rajono savivaldybė tokiuu būdu sergančiuosius šia liga skatins gydytis.   Iš viso suplanuota įsigyti 400 maisto kortelių. Kortelių tiek ... Skaityti daugiau >>

Šeštadienį į posėdį susirinko Darbo partijos taryba, kurioje buvo patvirtinti kandidatai į savivaldybių merus. Anykščių rajone į merus kandidatuos  Vaidutis Zlatkus.

... Skaityti daugiau >>

Lietuvos policijos ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės merą Kęstutį Tubį dėl naikinamos migracijos grupės Anykščių rajono policijos komisariate.

... Skaityti daugiau >>

Mes facebook’e

Reklama